– Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne…

Darbas buvo įdomus ir teikė pasitenkinimą, vis dėlto turėjau būti atsargi, kad jis manęs nepasiglemžtų. Jaučiausi skolinga mergaitėms. Buvome nusprendę leisti Barackui daryti karjerą, kaip buvo numatyta, ir suteikti jam laisvę siekti…

Kartais, vakarais, mašinų srautui apskydus ir miestui prieš naktį sparčiai tuštėjant, iš Parko aveniu į langus pūsteldavo drėgnas, suodžiuotas vėjas; metas buvo lietingas, medžiai leido lapus, pavasaris grimzdo vasaron; pavieniai pypsenimai gatvėje,…

Tyloje skendinčiame kambaryje norėjosi ištiesti ranką, paimti pultelį ir įjungti televizorių. Nežinojau, ką daryti su tokia tyla. Televizoriaus garsai versdavo mane jaustis taip, lyg kažką švęstume arba turėtume didelę šeimą. Televizijos garsai…

Aš būtinai turiu suimti save į rankas, susigrąžinti tėvą ir ankstesnį mūsų gyvenimą. Kokie žavūs man staiga pasirodė tie dveji linksmo ir netvarkingo gyvenimo metai, tie dveji metai, kurių taip lengvai atsisakiau…

„Priegalvio knyga” parašyta džiuihicu stiliumi. Šis žanras Japonijoje išlikęs iki pat šių dienų. Išvertus paraidžiui, džiuihicu reiškia „sekti teptuką”. Kitaip tariant – aprašyti viską, ką sugalvoji, ką pamatai, pasikliauti tik širdimi. Užrašyti…