Donna Tartt: Dagilis
Kartais, vakarais, mašinų srautui apskydus ir miestui prieš naktį sparčiai tuštėjant, iš Parko aveniu į langus pūsteldavo drėgnas, suodžiuotas vėjas; metas buvo lietingas, medžiai leido lapus, pavasaris grimzdo vasaron; pavieniai pypsenimai gatvėje, vėsia drėgme tvoskiantys šaligatviai, juste juntamas įsijaudrinęs žmonių knibždėlynas (nepajudinamos, vienišos sekretorės, aptukę vyrai su išsineštinio maisto maišeliais rankose…) – visa tai buvo persmelkta vangaus liūdesio būtybių, iš paskutiniųjų besikabinančių į gyvenimą. Ne vieną savaitę mano gyvenimas buvo įšaldytas, apimtas sąstingio; dabar duše pasileisdavau vandenį visu smarkumu ir staugdavau – tyliai. Visa kas buvo jautru, skausminga, painu, neteisinga; tarsi pro ledų properšą būčiau ištrauktas iš stingdančio vandens į saulę ir pliskinantį speigą.
Ši pastraipa puikiai apibūdina visą 834 puslapių knygą – jautrią, poetišką, kupiną skausmo, kančios ir nenoro gyventi. Didelio malonumo skaitydama nejutau, vis svarstydavau – ar verta toliau tęsti, mat apimtis tikrai nemaža, bet kai pagrindinis veikėjas jau taip įklimpdavo ir užsiveldavo savo kančioje, kad, atrodė, tikrai tuoj arba nusižudys arba mirs nuo narkotikų perdozavimo, staigiu šuoliu siužetas pasikeisdavo ir vėl įgydavau motyvacijos toliau skaityti.
Įdomus dalykas, kad toje nuotraukoje tas trapus berniukėlis jūreivio kostiumėliu, suglaustais keliais – meiliai besišypsantis ir tyras – drauge buvo ir tas seniokas, gniaužęs mano ranką prieš mirtį: du paskiri, susiliejantys tos pačios sielos kadrai. O paveikslas viršum jo galvos – rimties taškas, aplink kurį sukosi visa kas: sapnai ir ženklai, praeitis ir ateitis, sėkmė ir lemtis. Vienos vienintelės reikšmės nėra. Daugiareikšmiškumas. Mįslė, besidriekianti į beribę begalybę.
Romane pasakojama apie trylikmetį berniuką, kuriam lankantis muziejuje sugriaudėja sprogimas, nusinešdamas kartu buvusios jo mamos gyvybę. Paauglys, išgyvenęs teroristų išpuolį, išsineša garsų paveikslą Dagilis, augdamas ir bręsdamas jį slapsto. Gyvenimas šiam vaikinui tikrai nepagaili tragiškų įvykių, kurių akivaizdoje jis stengiasi vadovautis savais moralės principais, sukelti kiek įmanoma mažiau kančios artimiesiems, o pats savąjį vidinį skausmą malšina vaistais ir narkotinėmis medžiagomis.
Labiausiai knygoje sužavėjo kerintys antikvarinės aplinkos vaizdai, įdomūs įvairiapusiški filosofiniai svarstymai, įtikinančios vietovių ir savijautos sąsajos. Nepatiko tas gramzdinimasis kančioje.
Nors nesigailiu perskaičiusi šį romaną, kitų autorės knygų (bent kol kas) neketinu skaityti.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.
Hits: 15