Jennifer Clement: Maldos pagrobtosioms

Tyloje skendinčiame kambaryje norėjosi ištiesti ranką, paimti pultelį ir įjungti televizorių.
Nežinojau, ką daryti su tokia tyla.
Televizoriaus garsai versdavo mane jaustis taip, lyg kažką švęstume arba turėtume didelę šeimą. Televizijos garsai buvo tetos ir dėdės, broliai ir seserys.
Tyla tarp motinos ir dukters, gyvenančių vienumoje ant kalno, kuriame buvo padarytas nusikaltimas, prilygo tylai tarp dviejų paskutinių žmonių Žemėje.

Tokia, sakyčiau, keista knyga. Apie begalinį moterų skausmą, bejėgiškumą ir tylą. Apie gyvenimą spąstuose, kuriuose, žinai, jog vis tiek kažkaip kažkada įkliūsi. Ir liksi kalta. Kalta, nes esi moteris. Ją reiktų paskaityti feminizmo priešininkams, klausiantiems, ko čia tos moterys šūkalioja, taigi jau seniai visur lygios teisės.

Žinoma, Vakarų pasaulyje situacija nėra tokia tragiška, kaip romane aprašomoje Meksikoje, bet principas tas pats – pavojinga būti gražia, pavojinga prieštarauti, bet jei paklusi, vis tiek nukentėsi.

Pats romano rašymo stilius manęs itin nesužavėjo, pasirodė keistas ir svetimas – pagrindinė veikėja tarsi ir pasakoja atvirai iš savo pozicijos, bet sunku susitapatinti, sunku suvokti, kodėl ji renkasi vienus ar kitus dalykus, kodėl myli, kodėl nekenčia – kai kurie svarbūs faktai kurį laiką nuslepiami, todėl sunku suvokti motyvus ir savijautą.

Knyga nedidelė, jautri ir šokiruojanti.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Hits: 2