Witold Gombrowicz. Mano nuomone.

Vasario mėnesį žadėjau Scaniai, kad parašysiu kadanors visą tiesą apie tai, ką galvoju ir jaučiu skaitydama Gombrowiczių. Jau pabaigiau ryti viską, kas jo išleista lietuvių kalba, bet šio įrašo raitymą vis atidėliojau. Nes baisu ir nejauku savo netobulais žodžiais sudarkyti jausenas, supaprastinti iki banalumo tai, kas paliečia giliai ir skaudžiai, pakeičia suvokimus, išlaisvina požiūrį, patvirtina nuojautas, kurios buvo slėptos nuo visuomenės manant jas esant neigiamomis. O Gombrowiczius pasako, kad jos labai natūralios ir būtinos pripažinti. Taip pasako ir įrodo, kad negali netikėti. Priverčia pajusti esant artimas sielas.

Va, vėl užstrigau šitame rašyme. Surenku tekstą ir ištrinu. Įžanga lyg ir paskelbta, dabar turėtų eiti dėstymas, įrodymas, kokios nuostabios tos knygos. Betgi ne jos nuostabios. O rašytojas. Visuose Dienoraščiuose Gombrowiczius tikina, kaip svarbu mokėti perteikti save kūriniais, ir tobulinti reikia ne rašymo stilių, o save kaip asmenybę, nes tai vienintelis būdas jai išlikti per kūrinius. Tiesą sakant (dabar nukrypsiu nuo temos truputuką) mane visuomet stebino jauni rašytojai. Talentas? Ginčytinas klausimas, bet tebūnie, galbūt, visgi ar dvidešimt kelerių jautiesi turintis pakankamai daug, kad galėtum dėstyti savo tiesas pasauliui? Vertas redaktorių ir spaustuvininkų darbo, leidėjų ir pirkėjų pinigų? Su pretenzijomis būti skaitomam po šimtmečio? Paliesti kito gyvenimą, o ne tapti laikraštienos pakaitalu prie sriubos? Pamažu juntu, kaip tirpsta miglos aplink akis, spanginusios mane ankstyvojoje jaunystėje su tais visais troškimais užkariauti pasaulį ir kad viskas įmanoma. Gal ir blogai. Gal ir reiktų grįžti.

Grįžtu prie Gombrowicziaus. Labiausiai apnuoginantis sielą rašytojas, kokį teko skaityti. Nežinau, ką bepridėti. Tiesiog taip.

Dar man labai patinka jo požiūris į kritiką. Dažnas, perskaitęs neigiamus atsiliepimus apie savo kūrybą, tyliai pasikremta, papyksta ir patyli, bet jokiais būdais nesiima jai advokatauti. O kodėl? Jei kuri save kaip žmogų, per kančias ir nemiegotas naktis sukurpi tai išreiškiantį kūrinį, kodėl paskui leidi nosį užrietusiam kritikėliui visa tai nubraukti, sumaišyti su mėšlu ir visuomenei paskelbti nuosprendį apie Tave? Viešpatėliau, tas visažinio tonas, kuriuo kritikai vardina silpnąsias kūrinio vietas ir apibūdina Tavo jausenas moksliniais terminais, tikrai varo iš proto. Sukurk geriau, niekšeli, norisi išrėkti į akis! Ir Gombrowiczius išrėkia. Ir galų gale istorija įrodo, kad jis buvo teisus.

Jokiais būdais neskatinu Tavęs imti skaityti Gombrowicziaus. Nes negali būti tūkstančiai artimų sielų. Ir apskritai, nesu patenkinta šituo įrašu, nes, kad juos kur velniai, tiek milijonų žodžių neišsakyta, apie visur kur tvyrantį pasaulio dvilypumą, grožį ir jaunystę, meilę žmogui, o ne jo lyčiai, apie atkartojamas slapčiausias mano mintis, apie nesulaikomą juoką skaitant ir suvokiant pasaulio absurdą, kuris paviešinamas, bet gal nieko tikslesnio ir nesukurpsiu. Todėl tebūnie. Skelbiu.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

komentarai

Join the discussion and tell us your opinion.

Lokys
2009 04 23 13:14

Pabūsiu pirmas pasisakęs 🙂
Iš visų jo knygų skaičiau tik „Ferdidurkę”. Negaliu pasakyti, kad man patiko. Galbūt tau pavyko perskaityt jį giliau, nei man, daugiau suprast. Bet man jį skaityt buvo kančia. Pabaigiau tiesiog iš užsispyrimo. Susidariau įspudį, kad Gombrowiczius serga žodine tryda.
Gerai, kai žmogus turi ką pasakyt, bet, kai jis savo mintis paskandina milžiniškam žodžių sraute – tai jau nebe man.
Šiaip ar taip, smagu, kad skaitai. Skaitantys žmonės man jau savaime kelia simpatiją :).

Vazonelis
2009 04 23 13:29

Gombrowicziu aptikau netiketai, kaip ir si rozini miesteli. Teskaiciau jo vienintele knyga „pornografija” . Viena is labiausiai patikusiu knygu. Pats pateikimas, autoriaus minciu, mastymo originalumas…tiesiog jis kitoks. Viliuosi susizavesiu ir kitomis jo knygomis.

Edita
2009 04 23 13:32

Nesu susidurusi su siuo rasytoju, bet po tavo aprasymo, isirasau ji i savo saraseli, kad butinai susipazinciau 🙂

PinkCity
2009 04 23 14:43

Oi, Loky, mano nuomone, yra visiškai priešingai! Gombrowicziaus knygos tokios plonos (na, Ferdydurkė dar dar, bet Pornografija ir Kosmosas – jetau!), o išjaučiamas jose visas pasaulis, XX a. istorija, ypač Lenkijos ir panašaus likimo tautų, kartu požiūris taip tiksliai sutampa su dabartiniu. Dėl žodžių gausos tai begalinį skirtumą pajutau po Gombrowicziaus pasiėmusi Irvingą, va ten tai tryda! Reikia turėt sugebėjimo ir kantrybės tiek šimtų puslapių privaryt ir stygos neužgaut! Apskritai dabar jokia knyga, joks rašytojas manęs taip nebedžiugina, nes nori nenori lyginu jį su šitu genijum.
O kad giliau reikia skaityt, tai tikrai. Pačiam rašytojui apmaudžiausia būdavo ne kai kritikai jo nesuprasdavo, o kai bandydavo suprasti ir aiškinti perskaitę tik paviršutiniškai, nučiuožę paviršiumi. Nors, tiesą sakant, net ir šitaip skaitant mane jis būtų pavergęs…
Vazoneli, vat būtent tas originalumas, nestandartiškumas, unikalumas ir yra nepakartojami!
Edita, paskui nesakyk, kad neperspėjau. Matai, kaip Lokio ir Vazonelio nuomonės skiriasi!

Lokys
2009 04 23 17:43

Na, po Ferdidurkės, manau, kad Kosmoso ir Pornografijos nejamsiu ;).
Kaip sakai, anot Gombrowicz`iaus – „tobulinti reikia ne rašymo stilių, o save kaip asmenybę, nes tai vienintelis būdas jai išlikti per kūrinius”. Negaliu su tuo sutikt.
Asmenybę tobulint turėtų kiekvienas. Jei tik turi nors kiek smegenų ;). Tačiau rašytojas – nori-nenori, o tiesiog privalo dirbti prie rašymo stiliaus. Taip pat, kaip ir bet kuris kitas kuriantis/gaminantis kažką žmogus. Kad ir stalius. Nors ir kokia tobula asmenybė jis būtų, tačiau be mokėjimo dirbt su medžiu, įrankiais, jis niekad nepadarys netgi kokybiško serijinio gaminio, nekalbant jau apie kažkokį vienetinį kūrinį.
Kad ir kiek tą asmenybę betobulintum, nepavyks pirmą kartą paėmus į rankas teptuką nutapyt šedevro. Tam reikia daug ir ilgai dirbt prie įgūdžių.
Beje, apie Irvingą. Skaičiau tik jo „Pasaulį pagal Garpą”. Taip – apystorė. Tačiau veža nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Ar Hemingvėjaus „Kam skambina varpai”. Tai nėra plonytės knygelės, tačiau pradėjęs jau nebegali sustot. (Bent jau man taip buvo).
Dar man visad kyla klausimas – koks tikslas menininkui savo mintis, idėjas užkasti taip giliai, kad jį suprast galėtų tik vienetai? O kai kuriuos rašytojus gali pagaut, tik perskaitęs kalną tų knygų, kurias skaitė jis. Kam tai?
Na, bet kiekvienas turi savo skonį, savo požiūrį ir savo favoritus. Esu tikras, kad manieji daug kam irgi atrodytų nepriimtini ;).
Tai tiek išsiliejimų.

scania
2009 04 23 18:25

@PinkCity – „Labiausiai apnuoginantis sielą rašytojas, kokį teko skaityti.“ Tikrai. Kai pažadina tamsiąją pusę – aš jo nekenčiu. Bet skaitau, nes pažadina ir šviesiąją pusę 🙂
Toli gražu ne visiems patiks Gombrovičius. Gal ir gerai.
Reikia jį pačiam atrasti. Ir dar turi pasisekti! Pradėjau nuo dienoraščių – ir užsikabinau. Ferdydurkė kažin ar būtų taip užkabinusi. Kiekvienam – savo 🙂

Crabas_kanibalas
2010 04 02 17:00

Knygas retai skaitau, bet šį veikėją medžioju interneto platybėse jau senai (pdf – lt kalba), nes popierinių knygų nemyliu nors tu ką, turbūt teks skaityti svetima rusų arba anglų kalba 🙁 o gal man ją skaitys audio knygoje ir prarasiu 80% malonumo, geriau pakentėt …

Leave a reply