Sei Shonagon: Priegalvio knyga
„Priegalvio knyga” parašyta džiuihicu stiliumi. Šis žanras Japonijoje išlikęs iki pat šių dienų. Išvertus paraidžiui, džiuihicu reiškia „sekti teptuką”. Kitaip tariant – aprašyti viską, ką sugalvoji, ką pamatai, pasikliauti tik širdimi. Užrašyti netikėtą mintį ar prisiminimą, aprašyti buitinę sceną ar rimtus pamąstymus apie gyvenimą, apie žmones, rašyti lengvai, neprisiverčiant, tarsi poeziją – tai ir yra džiuihicu.
Rašydama savo tinklaraštį ir maišydama įvairiausias temas žinau, kad nusikalstu rekomenduojamoms šiandienos taisyklėms, pasak kurių, knygų aprašymai neturėtų makaluotis šalia maisto receptų, o poezija – greta pamąstymų apie psichologines problemas. Tačiau aš taip darau, nes tokia jau esu – ir muilą gaminu, ir psichologe dirbu, ir vaikus auginu, ir knygas skaitau. Tai kaip smagu sužinoti, kad toks mano rašymo apie tai, kas artima, stilius egzistavo jau prieš daugiau nei tūkstantį metų tolimojoje Japonijoje, ir netgi turi savo pavadinimą!
17. Brangūs prisiminimai
Sudžiūvę dedešvos lapeliai. Žaisliniai lėlių daiktai.
Tarp knygos puslapių pastebėta kadaise įdėta alyvinio ar purpurinio šilko skiautė.
Ilgesingą dieną, lyjant lietui, netikėtai atrastas senas kadaise tau brangaus laiškas.
Vėduoklė „šikšnosparnis” – praėjusios vasaros prisiminimas. Naktis, kai šviečia vaiskus mėnuo.
Labiausiai sužavėjo japoniški estetinio patyrimo aprašai – tiesiog nuostabu, kaip šios tautos žmonės sugeba pastebėti, atkreipti dėmesį į trapius gamtos pasaulio niuansus.
Žinoma, neišvengiamai malonų virpulį kelia žinojimas, kad knyga buvo parašyta dešimtame amžiuje – smagu pakelti tūkstantmečių istorijos uždangą ir žvilgtelt į kasdienį anų laikų gyvenimą, rūpesčius ir džiaugsmus.
Šis kūrinys buvo rašomas kaip asmeninis dienoraštis, paviešintas nevisiškai autorei sutinkant, tačiau iki šių dienų laikomas japonų literatūros perlu.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.
