– Gal jau užteks to prakeikto padėjimo, ką? Ir namuose padėsiu, ir vaiką auginant padėsiu, ir dar dirbant padėsiu. Šitie namai gal ne tavo? Ne tavo daiktai? Gal net ir vaikas ne…

Kodėl žmonės taip elgiasi su savo jausmais? Nesvarbu, pyktis, meilė ar liūdesys – visada vaizduoja ką kitą. O dar esama ir tokių, kurie dedasi, kad jų jausmai didesni ir kilnesni už visų…

Mūsų emocijas labiausiai lemia ne aplinkoje vykstantys įvykiai, o tai, ką sakome sau, į juos reaguodami. Jei to neįsisąmoniname, vidinė kalba veikia automatiškai ir emocijos atrodo nekontroliuojamos. Kai suvokiame vidinės kalbos reikšmę…

Asmenybės – kaip akmenys paupy: reikia laiko, kad vandens dalelės judėdamos paliktų pėdsaką. Iš pradžių tu budrus, viską stebi, dėmesingas. Ilgainiui suglembi, atsipalaiduoji. Prisitaikai, tarsi susigūži. Gebėjimas prisitaikyt savaime nėra smerktinas dalykas.…

Tiesą sakant, ir aš jaučiausi panašiai, tik mano darbo krūvis tikrai nebuvo per didelis, ir iš esmės visi mes jaučiamės panašiai, studijų metai – vieninteliai laimingi metai, kuomet ateitis atrodo atvira, kuomet…

Todėl klausiame: kurias vaiko smegenų dalis norite stiprinti? Auklėkite griežtumu, riksmais, kivirčais, bausmėmis, nelankstumu –  ir sužadinsite apatines, už impulsyvias reakcijas atsakingas smegenų dalis, sustiprinsite ten esančias schemas ir parengsite jas lengvam…

Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti. Taigi teko prisiimti visą jo gyvenimą. Ką gi, niekas negyvena tik savo gyvenimo. Net galima sakyti, kad kartojame tai, ką kiti jau pragyveno, pradedant nuo savo gimimo…

Ji jau nebeverkia ir neberemia galvos ant vairo. Pasakoja savo istoriją, netrikdoma nuolatinių pertraukimų, lyg turėtų visą pasaulio laiką ir mėgautųsi grįždama į praeitį. Aš savęs klausiu, Davidai, ar tu galėjai šitiek…

Sekmadieninė suma parapijos bažnyčioje, retkarčiais – triukšmingos vardynos, drovus flirtas su kokiu į tą kraštą užklydusiu prašalaičiu, sunki liga, žiemai baigiantis, ir malda už tėvynę, ir dar gyvi atmintyje, nors jau seniai…

Be galo juodas dangus – štai kas mūsų laukia; šiandieną savo bibliotekoje, kur storos sienos slopina pasaulio įtūžį, stebiu kataklizmų virtinę kaip žmogus, kuris atseit saugiame prieglobstyje jaučia, kaip pradeda vibruoti grindys,…