Jean-Philippe Toussaint: Mylėtis

Mes tylėjome – nebekalbėjome vienas su kitu. Retsykiais aš slapta žvilgterėdavau į ją. Nesvarbu, kas buvo kaltas, veikiausiai niekas. Mes mylėjome vienas kitą, bet nebegalėjome vienas kito pakęsti. Mūsų meilei nutiko štai kas: iš esmės mes davėme vienas kitam daugiau gero negu blogo, tačiau tas truputis blogo mums tapo nebepakeliamas. 

Kai pradėjau skaityti šį romanėlį, man pasirodė, kad jau tai skaičiau – tokiu atveju visuomet pasitikrinu tinklaraštyje, nes kartais tikrai pamirštu, ką esu skaičiusi. Tačiau ne, paieška pagal pavadinimą sako, kad nesu skaičiusi. Skaitau toliau – na bet tikrai, žinau, kas bus toliau, ir iš tiesų taip ir parašyta. Įvedu į paiešką rašytojo pavardę – vėl nieko. Tada mane ir apėmė bloga nuojauta, kad greičiausiai būsiu kažkada pradėjusi šią knygą skaityti ir jos nebaigusi, nes nesužavėjo.

Na bet ką, sakau, pusantro šimto puslapių – tai ne šeši šimtai, suteiksiu šansą, perskaitysiu iki galo. Tačiau taip, nesužavėjo. Septynerius metus kartu buvusi pora atvyksta į Tokijų su moters darbiniais reikalais, tačiau ji nuolat verkia ir neina miegoti. Mylimieji beviltiškai nutolę vienas nuo kito, nors tai, kad jie iki skausmo ir smulkiausių detalių pažįsta vienas kitą, tuo pačiu suteikia trapaus artumo iliuziją.

Negaliu pasakyti, kad tai labai prastas skaitinys, tiesiog visai ne mano stiliaus.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 8

Pasidalinkite savo mintimis