Wiesław Myśliwski: Akiratis

Man norisi tiesiog pasinerti į tą mirimą kaip į žydinčią pievą ir žiūrėti į saulę, gęstančią virš manęs.
Todėl ir toji baimė, kuri ilgainiui ėmė mane slėgti su kiekvienu apsilankymu ir kuri lėmė, kad vis rečiau juos aplankydavau, lyg apimtas kokio abejingumo, kilo būtent iš to, kad vis labiau artėjau prie supratimo, jog tai būtent ta vieta. Galbūt net ieškojau tos vietos ir kartu vengiau ją atrasti, nujausdamas, kad niekada nepavyks iš jos pabėgti nei atstoti jokia kita, nes ta vieta yra mumyse, kad ir kur būtume. Ir ne kaip atmintis ar sąžinė, bet kaip likimas, nes likimas tai erdvė, kurią tau nurodo kapai.

Nikės literatūrine premija apdovanotas storas romanas apie sudėtingą gyvenimą XX a. Lenkijoje. Pagrindinio veikėjo Piotro šeima gyvena kaime ir mieste, siaučiant karui ir ten, ir ten savos problemos, kurias žmones sprendžia arba prie kurių prisitaiko kiekvienas savaip. Vienas dėdė kaip pamišęs žaidžia detektyvą ieškodamas, kas šuniui išmušė akį, mama atiduoda visas jėgas ir gaišta visą dieną ieškodama pamesto sūnaus bato.

Sovietmetis su savo absurdiškais ideologijos skleidimo metodais įneša dar daugiau netikrumo į karo nualintą varguolių kasdienybę. Žinoma, virš viso to purvo žydi meilė, pirmi nedrąsūs kartai, taip pat žmonių gerumas tuomet, kai jau nieko nesitiki.

Beveik šeši šimtai puslapių išminties, melancholijos ir žiupsnelis vilties – vaikas žaidžia prie jūros, apie kurią svajojusi jo močiutė taip ir numirė jos neišvydusi.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Hits: 10