Virginie Despentes: Vernonas Subutexas 2

Asmenybės – kaip akmenys paupy: reikia laiko, kad vandens dalelės judėdamos paliktų pėdsaką. Iš pradžių tu budrus, viską stebi, dėmesingas. Ilgainiui suglembi, atsipalaiduoji. Prisitaikai, tarsi susigūži. Gebėjimas prisitaikyt savaime nėra smerktinas dalykas. Viskas priklauso nuo sistemos, prie kurios derinies, reikalavimų. Nes paklusnumas greitai tampa gebėjimu nusisukt, kai eini pro skerdyklą… tu apie tai galvojai, Vernonai? Kiek žmonių per dieną galima sunaikint, kai mėsos fabrikai jau šitaip pažengę?

Antra iš eilės skaitoma panašaus stiliaus prancūziška knyga, ir kadangi tai yra antroji serijos dalis, jau žinojau, ko tikėtis. Pagrindinis veikėjas Vernonas Subutexas jau pirmame romane tapo benamiu, tai dabar mėgaujasi savo laisve, bekraščiu dangumi, neribojamu sienų ir lubų, o savo smarvės jau nebejaučia.

Pasakojamos jo draugų ir pažįstamų gyvenimo istorijos, kurios žavi savo įvairumu ir psichologinėmis įžvalgomis. Veikėjai vienaip ar kitaip yra vieni su kitais susiję ir nuostabu stebėti, kaip skiriasi tai, ką žmonės apie save galvoja ir ką apie juos galvoja kiti.

Kadangi Vernonas Subutexas kadaise dirbo muzikos įrašų parduotuvėje, o dabar retkarčiais yra kviečiamas didžėjauti kviestiniuose vakarėliuose, visas romanas yra persmelktas muzikos, puslapiai tarsi skamba, dunda, bumsi, aidi, be muzikinio takelio šį kūrinį sunku įsivaizduoti.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Hits: 17