Loading posts...
  • Aš, Egiptas ir jūra

    Pigu, nuvalkiota ir atsibodę, ar didinga, šilta ir neapsakomai žavu? Kiekvienam savo, žinoma. Kadangi į Egiptą vežiausi keturias knygas apie jo senovės gyventojus, buvo nepaprastai miela savo kojelėmis pamindžioti tą žemę, kurioje…

  • Spalį skaičiau

    Henry Miller “Ožiaragio atogrąža” Jeigu aš nusistatęs prieš dabartinę pasaulio būklę, tai ne todėl, jog esu moralistas – tiesiog todėl, kad noriu daugiau juoktis. Nesakau, jog Dievas tėra grandiozinis juokas; sakau, kad…

  • Spalį žiūrėjau

    Baraka (Baraka) – senas, bet nuostabus filmas be žodžių, tačiau su tiek daug emocijų ir puikiausių vaizdų! Kai vos ne trečdalį paros praleidi internete, pasaulis susitraukia iki mažos dėžutės, nes gali šnekėtis…

  • Rožinis miestas atostogauja

    ir tikisi, kad grįžus lietuviškoje žiniasklaidoje ras bent trupinėliu mažiau didvyrio Drąsiaus…

  • Klimato pokyčiai galvoje

    Kodėl išnyko dinozaurai? Nes klimatas atšalo, nes ugnikalniai labai aktyvūs buvo – hipotezių yra ne viena, tačiau esmė aiški – kalti klimato pokyčiai. Kas pražudė Centrinės Amerikos majų ir Kinijos Tang civilizacijas…

  • Tarte Tatin :: prancūziško rudens dvelksmas

    Kad ir kaip nemėgčiau prancūzų dėl jų nacionalistiškumo, prisipažįstu, esu mažumėlę frankofilė. Ypač rudenį. Ypač spalį. Kai jau tikrai lengvabūdės plazdenančios suknelės supakuotos kitam sezonui, kai blauzdas švelniai apgaubia stangrūs ilgaauliai, o…

  • Obuoliauti

    Pažliugusiais molynais, slidžia žole, tamsėjančiais vakarais ir ilgesingu šuns kauksmu atvykstu atvažiuoju atbėgu prisiparkuoju ir ko man vidun? Obuoliai juk čia. Klausykis. Bumt. Bumt. Bumt bumt bumt. Dusliai, užtikrintai, iš prigimties, kaip…

  • Suknytės iš Rožinio miesto monologas (ir daina)

    Mane nusipirko per išpardavimą rugpjūčio vidury, tačiau saulėtų dienų spindesiu pakankamai spėjau pasidžiaugti, juolab kad ir rugsėjį, prie manęs priderinus baltas kojinaites iki kelių, oras drąsiai leido dulkėtais miesto šaligatviais plaikstytis. Kabėjau…

  • Atogrąža

    Niekas labiau nestingdo pasaulio vaizdo į kretančią želė, nei nesuskaičiuojamos įvairovės kategorizavimas, bet visgi. Kartais man atrodo, kad visus žmones galima suskirstyti į dvi rūšis: tuos, kurie į gyvenimą žiūri rimtai ir…

  • Rugsėjį skaičiau

    Mika Waltari „Turmsas nemirtingasis“ Jie sakė: kiekvienas žmogus turi nemirtingumo sėklą. Tačiau didžiajai daliai žmonių gana susisaistyti su žeme. Sėkla lieka bevaisė, niekada nesudygsta. Gaila žmogaus, bet tegul jis daro tai, kas…