„Jei ankstyvojoje vaikystėje nesijautėme pakankamai mylimos tokios, kokios esame, vėliau visą gyvenimą ieškome to patvirtinimo – iš draugių, iš partnerio, vadovo, iš savo vaikų“, – sako kaunietė Jovita Kiežė, vedanti terapijos užsiėmimus, skirtus mamos ir dukros ryšio atgaivinimui ir sustiprinimui.
J.Kiežė save pristato kaip laimės psichologę. Ji jau dešimt metų konsultuoja bei veda seminarus ir sąmoningumo praktikas. J.Kiežė – ir rašymo terapeutė, sertifikuota nidra (miego) jogos fasilitatorė, publicistė, poetė, gamtos-žmogaus ryšio puoselėtoja, aromaterapijos šalininkė, natūralios kosmetikos gamintoja, tinklaraštininkė.
– Jovita, vedate terapijos užsiėmimus, skirtus mamos ir dukros ryšio atgaivinimui ir sustiprinimui. Kaip apskritai ši tema atsidūrė jūsų akiratyje?
– Kiek save pamenu, visuomet mano ryšys su mama buvo labai stiprus, artimas ir atviras, šiandien drąsiai galiu sakyti, kad mama yra geriausia mano draugė ir patarėja. Nuo vaikystės mačiau, kad glaudus ryšys siejo ir mano mamą su jos mama, o močiutę – su jos mama, mano promočiute. Mūsų giminės moterys yra stiprios ir nepriklausomos, mums patinka pačioms tvarkytis taip, kaip mums norisi, tad, mirus vyrams, tiek promočiutė, tiek močiutė liko gyventi vienos, atskiruose namuose, tačiau atidžiai rūpinosi viena kita ir artimai bendravo.
Visuomet išliks atsiminimas, kaip mano promočiutė, jau peržengusi devyniasdešimtmečio slenkstį, prikepusi gardžių kotletukų juos šiltai suvynioja ir paskubomis neša savo dukrai, mano močiutei. Lygiai taip pat iki gyvenimo pabaigos ir mano močiutė rūpinosi savo dukra, o mano mama iki šiol – manimi. Dabar ir pati turiu dukrytę, kuriai tikiuosi perduoti šią stiprią moteriškosios linijos bendravimo giją.
Dirbdama psichologe turiu privilegiją prisiliesti prie intymiausių žmonių gyvenimo aspektų. Per individualias konsultacijas bei grupinius užsiėmimus girdėdama įvairias istorijas suvokiau, kad tas tamprus ryšys tarp mamos ir dukros nebūtinai yra natūrali duotybė, kaip man anksčiau atrodė. Moterys savyje nešiojasi nepaprastai daug nuoskaudų, karčių patirčių, psichologinių žaizdų, kurios trukdo joms visavertiškai kurti santykius su savo vaikais ir jais džiaugtis.
Tad kilo idėja pakviesti moteris į psichologinius užsiėmimus, kuriuose nagrinėjama būtent ši intymi mamos ir dukros ryšio tema. Jų metu nedalinu patarimų, kaip reikėtų kurti ar puoselėti santykius, atsakymai patys natūraliai išplaukia atliekant tam tikras užduotis. Iš pradžių užsiėmimus vesdavau tik Kaune. Matydama jų naudą ir girdėdama dėkingumo žodžius, pradėjau važinėti po visą Lietuvą. Dabar, karantino metu, užsiėmimai persikėlė į virtualią erdvę, tačiau jų efektyvumas nuo to nenukentėjo – kiek teko vesti užsiėmimų, dar nebuvo absoliučiai nė vieno, kurio metu dauguma dalyvių neverktų. Ašaros liudija, kad paleidžiamos stiprios viduje laikytos įtampos, kurių dažnai sau nedrįstame pripažinti.
– Kaip apskritai šį ryšį kurti ir kodėl neužtenka tik meilės?
– Meilė yra visa ko pagrindas ir esmė, būtent iš meilės ir dėl meilės tą ryšį ir norisi kurti bei puoselėti. Bet meilė yra jausmas, o santykiai kuriami tam tikrais veiksmais, elgesiu. Ar tos senosios kartos motinos, kurios niekuomet dukrų nepaklausdavo, kaip jos jaučiasi, jų nemylėjo? Esu tikra, kad mylėjo, tačiau jei tam tikrais veiksmais to neparodydavo, dabar jau suaugusios dukros suvokia, kaip joms to trūko. Jos nesijautė mylimos, ryšys buvo šaltas ir paviršutiniškas. Ar tos senosios kartos motinos, kurios niekuomet dukrų nepaklausdavo, kaip jos jaučiasi, jų nemylėjo?
Dabar mes daug kalbame apie emocinio intelekto svarbą, nuo mažų dienų mokome vaikus emocinio raštingumo abėcėlės, teiraujamės apie jų jausmus, ugdome gebėjimą juos įvardinti ir išreikšti socialiai priimtinais būdais. Tačiau tam tikri ydingi bendravimo šablonai, intuityviai perimti iš mūsų mamų ir dažnai pilnai nė neįsisąmoninti, vis kiša koją ir išlenda bendravimo problemos, kurios kliudo susiformuoti visaverčiam ryšiui.
– Kodėl mamos ir dukros ryšys yra svarbus visą gyvenimą?
– Mamos ir dukros ryšys yra pamatas visiems kitiems mūsų gyvenime kuriamiems santykiams – kaip modelis, šablonas, pagal kurį bendraujame. Pavyzdžiui, jei ankstyvojoje vaikystėje nesijautėme pakankamai mylimos tokios, kokios esame, vėliau visą gyvenimą ieškome to patvirtinimo – iš draugių, iš partnerio, vadovo, iš savo vaikų. Abejojame, ar esame pakankamai geros (gražios, protingos, malonios, ir pan.), kad būtume mylimos, ir iš kitų žmonių prašome to įrodymo. Tai nėra sveika pozicija santykiams kurti. Būtų apmaudu praleisti visą gyvenimą nuolat save barant.
Todėl svarbu atpažinti klaidingas nuostatas, ribojančius įsitikinimus, paleisti nuoskaudas, atleisti mamoms už žmogiškas jų klaidas, kad galėtume džiaugtis visavertiškais santykiais ne tik su savo mama, bet ir su visais kitais žmonėmis, o visų svarbiausia – su savimi. Būdami vaikais mes internalizuojame savo motinas, ir vėliau visą gyvenimą su savimi kalbamės taip, kaip kalbėjo mama. Jei ji buvo mylinti, palaikanti ir geranoriška – puiku, tačiau jei dažniausiai liejosi priekaištai ir kaltinimai? Būtų apmaudu praleisti visą gyvenimą nuolat save barant.
Užsiėmimų metu mes atliekame įvairias rašymo praktikas, kurių metu ieškome atsakymų tarsi raktų į individualias mūsų ryšiui trukdančias problemas. Kiekviena ateiname su unikalia savo gyvenimo istorija, kiekvienos iš mūsų mama taip pat turi unikalią patirtį, tad vieno universalaus atsakymo į tai, ką reikia daryti, kad mamos ir dukros ryšys būtų puikus, nėra.
– Ryšį daugelis mūsų įsivaizduojame labai paprastai: paskambinu telefonu, nuvažiuoju pietų.
– Taip, skambutis telefonu ir pietūs drauge yra svarbu, tačiau tai – veiksmai, elgesys, kuriuo santykiai kuriami, bet iš tiesų svarbu yra tai, koks jausmas lydi tuos skambučius ir pietus? Kai kurios užsiėmimų dalyvės pasakoja, kad jų vyresnio amžiaus mamos, manipuliuodamos ir pasitelkdamos įvairias psichologines strategijas, priverčia jas skambinti kasdien, tačiau pokalbiai būna nemalonūs, tokie, kuriuos reikia ištverti ir iškentėti, o ne praturtinantys ir motyvuojantys.
Dažną iš mūsų nuo vaikystės lydi neįsisąmoninta svajonė apie tobulą mamą – tarsi gerąją fėją iš pasakos, kuri supranta mus be žodžių ir su meile išpildo visus, net slapčiausius mūsų troškimus. Deja, mūsų mamos yra tiesiog paprasti žmonės su visomis bendražmogiškomis silpnybėmis, klaidomis ir trūkumais. Išmokusios tai priimti ir atleisti už elgesį, kuris mus įskaudino, atveriame vartus kokybiškam visaverčiam dviejų netobulų, bet vienas kitą mylinčių žmonių ryšiui.
– Koks yra sveikas, kokybiškas mamos ir suaugusios dukros ryšys?
– Universalaus šablono, kaip turėtų atrodyti puikūs santykiai, nėra ir negali būti. Vienos neįsivaizduoja nė dienos be skambučio mamai ar dukrai ir žino visas viena kitos kasdienybės smulkmenas, kitoms užtenka pasimatyti per Kalėdas ir Velykas, tačiau jos jaučia viena kitos buvimą per atstumą ir tai intuityviai jas sustiprina bei įkvepia. Sakyčiau, kad sveikas ir kokybiškas ryšys yra toks, kuriame abi pusės – tiek mama, tiek dukra – jaučia ramybę ir pasitikėjimą. Tvirtas žinojimas, kad esant reikalui kita padės ir pasirūpins, užtikrina saugumą, o malonus motyvuojantis bendravimas teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą.
Užsiėmimų pradžioje visuomet paprašau dalyvių įvertinti savo santykius su mama ar dukra dešimtbalėje skalėje. Manau, kad siekiamybė nebūtinai yra dešimtukas – juk nė viena nesame tobula, tad ir tobulų santykių nereikia tikėtis. Tačiau kai ryšys yra pakankamai geras, kad maloniai pasijustume pagalvojusios apie kitą, tai jau puikus pagrindas santykiams su kitais bei savimi kurti. Tokio ryšio kiekvienai ir linkiu.
Interviu publikuotas čia.
