Laimės psichologija

Kartais įsivaizduodamas, kad kiekviena gyvūnų rūšis vis kitaip mato ir jaučia pasaulį, kad šitaip atsiranda šimtai tūkstančių skirtingų pasaulių, negaliu nesižavėti. O juk daug tų pasaulių tebelaukia, kol bus atrasti, ir mūsų platumose.

Manau, kad per biologijos pamokas vaikams visų pirma reikėtų duoti perskaityti šią ir kitą lietuviškai išleistą šio autoriaus knygą – Paslaptingas medžių gyvenimas. Mokykloje mokomės gyvūnų ir augalų sandarą, mitybos ir dauginimosi ypatumus, tačiau juk svarbiausia – ne žinoti konkrečių kaulų pavadinimus, o pajusti, kad visos gyvosios gamtos būtybės lygiai taip pat kaip ir mes jaučia skausmą, džiaugsmą, myli savo vaikus, baiminasi priešų ir bendrauja tarpusavyje.

Tikrasis mano noras – kad atsirastų bent kiek daugiau pagarbos mus supančiam gyvajam pasauliui, nesvarbu, koks jis būtų – gyvūnų ar augalų. Pagarba nereiškia, kad nereikia jais naudotis, tačiau tikrai reiškia tai, jog savus patogumus ir suvartojamų biologinių gėrybių kiekius privalu riboti. Tačiau jei atpildas už visa tai bus linksmi arkliai, ožkos, vištos ir kiaulės, jei už tai galėsime matyti patenkintus elnius, kiaunes ar kranklius, jei vieną dieną netgi išgirsim, kaip pastarieji šaukia vienas kitą vardais – tuomet, centrinei nervų sistemai išskyrus hormonų, mus apims laimė ir nuo šio jausmo niekaip neapsiginsime!

Knygoje konkrečiais pavyzdžiais kalbama apie tai, kaip gyvūnai jaučia liūdesį, atjautą, geismą, gėdą, kaip auklėja vaikus ir retkarčiais būna neištikimi savo nuolatiniams partneriams, kaip pokštauja, bendrauja, skinasi kelią į aukštuomenę, altruistiškai aukojasi ir kaip pakenčia blogą orą. Visai kaip mes! Tik kartais užmirštame, kad taip pat esame gyvūnai, jaučiamės esantys kažkokie išskirtiniai, geresni, nes turim kompiuterius ir automobilius, ir dar medžioklinius šautuvus.

Puiki knyga, rekomenduoju be išimties visiems – mano devynmetis sūnus skaitė ir žavėjosi, aš vis pasakodavau perskaitytas istorijas vyrui, na, tikrai nuostabus kūrinys! O ir skaitosi labai lengvai, nes įdomu ir įtraukia.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Jaunystė yra tuomet, kai visiškai nejauti savo kūno. Nešioji jį nesusimąstydamas tarsi kūdikis marškinėlius. Vėliau jie tampa ankšti, ima spausti – kūnas duoda žinoti apie save. Siela iš tiesų yra nemirtinga, nes ji nesensta ir nesusidėvi. Yra net žmonių, kurių siela su metais tampa jaunesnė, tyresnė. Priešingai negu kūnas.

Na, tokią ilgai lauktą, populiarią ir visur viešai aptarinėjamą knygą keliais sakiniais apibūdinti nėra lengva, lygiai taip pat sunku ir atsiriboti nuo išankstinių lūkesčių vertinant romaną. Istoriniai dalykai man dažniausiai kelia susižavėjimą, įtaigus rašytojos žodis neleidžia mintims nukrypti į šoną, skvarbiai analizuodamas psichologinius portretus.

Ypač patiko gebėjimas aprašyti meilės įvairiapusiškumą – Katerina Piteriu ir šlykštisi, ir žavisi, ir bijo, ir ilgisi. Subtiliai ir jautriai perteikiamas stiprios moters nuolankumas situacijoms jo reikalaujant, kai skausmas ir kartėlis nuryjamas vardan savo ir kitų gerovės.

Paskyriau kelias dienas skaitymui ir greit surijau knygą, tačiau viduje jaučiu palengvėjimą dėl to, kad trečios šio romano dalies jau nebus.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Dar niekada nieko nebuvau mylėjęs su tokiu visišku atsidavimu. Net neprisimindavau kitų savo meilių, gal todėl, kad meilė visada yra aistros nusikaltimas: jis panaikina visus buvusius nusikaltimus. Kaskart, kai mudu susijungdavome bedugnių gelmių tyloje, kuri palieka žodžius darbuotis paviršiuje, ir kai labai toli ir aukštai tūkstančiai jaukų veltui plūduriuoja, ieškodami nereikšmingų malonumų, įsipareigojimų ir atsakomybės, gimdavo pasaulis, gerai pažįstamas tiems, kurie dar žino šią tiesą ir kurią malonumas kartais mus priverčia užmiršti: gyvenimas – tai malda, kurią tik moteris gali išklausyti.

Antrąkart mėginant susipažinti su Romain Gary kūryba, bibliotekininkė man kažkodėl rekomendavo šį romaną. Paėmiau, nors tikriausiai jei iš anksto būčiau žinojusi temą, atsisakyčiau. Knygoje pasakojama apie šešiasdešimtmečio vyro pastangas išlaikyti lytinę potenciją, tam tikslui naudojamus psichologinius triukus, nusivylimus ir džiaugsmus. Prie senstančio kūno problemų prisideda sunkumai versle, žymiai jaunesnis mylimosios amžius, sūnus pačiame jėgų žydėjime.

Džiaugiuosi perskaičiusi šį romaną, nors jis man ir tolimas savo tema, tačiau rašytojo meistriškumo dėka puikiai pavyko įsibrauti į kūno silpnėjimą patiriančio vyriškio psichiką, suvokti jo savijautą ir pasirinkimus. Siužeto vingiai kartais netikėti, o meilė moteriai aprašoma tokiais subtiliai jautriais ir gražiais žodžiais, kad sunku nesutirpti.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Toje giesmelėje mane neramino keletas dalykų. Pirmiausia – angelai. Žinojau, kad čia turimi galvoje angelai baltais marškiniais ir plunksnuoti, bet aš juos įsivaizdavau kitaip. Mačiau juos kaip mūsų Angelus: vyrus juodomis uniformomis su užsiūtais medžiaginiais sparnais ant mundurų, ginkluotus šautuvais. Man visai nepatiko mintis, kad man miegant aplink lovą stovi keturi Angelai su šautuvais, nes jie juk vis dėlto vyrai, o jeigu kas nors netyčia ims ir išlįs iš po antklodės? Pavyzdžiui, kojos? Juk tai sukurstys jų aistras? Aišku, kad sukurstys, nėra ko nė kalbėti. Taigi mintis apie keturis angelus nebuvo raminanti.

Nuostabus mano taip mėgstamo Tarnaitės pasakojimo tęsinys apie gyvenimą distopiniame Gileade. Siužetas vystomas kalbant trijų moterų – tetos Lidijos, Agnesės ir Mažosios Nikolės lūpomis. Kiek daug mūsų pasaulėvaizdžio ir savivokos lemia kultūrinė aplinka, kurioje augome ir buvome auklėjami!

Romanas įtraukia ne tik dėl spalvingų personažų ir įtikinančių jų paveikslų, ne tik dėl pakankamai įtempto siužeto, neleidžiančio atsitraukti nuo knygos. Labiausiai keri subtilus rašytojos būdas paaiškinti, kas gali atsitikti, jei leisime peržengti trapią giją tarp demokratijos ir autokratijos. Nors žodis “leisime” čia turbūt nelabai tinkamas. Visgi reiktų išlaikyti budrumą kasdien, kai mums brukamos abejotinos moralinės vertybės ir dogmos, retkarčiais paklausiant savęs – kam naudinga, kad aš taip mąstyčiau?

Neseniai žiūrėjau filmą apie autorę, “Margaret Atwood. Žodis po žodžio – galingas ginklas” (”Margaret Atwood: A Word after a Word after a Word is Power“, 2019) – mano susižavėjimas šios rašytojos asmenybe pakilo iki aukščiausių aukštumų. Tai išties reto intelektualumo, nuostabaus humoro jausmo (aukšto intelekto požymis, be abejo) ir subtilaus jautrumo moteris. Ji geba ne tik matyti pūlingiausius mūsų visuomenės skaudulius, bet ir rasti būdų aiškiai bei įtikinamai per grožinės literatūros kalbą perteikti galimus jų gydymo metodus mums.

Labiausiai pribloškė žinia, kad absoliučiai nė vienas faktas iš “Tarnaitės pasakojimo” nėra rašytojos išgalvotas, beprecedentis. Žinoma, ji sujungė įvairius žmonijos istorijoje vykdytus dalykus į vientisą istoriją, tačiau visa tai tikrai kažkada vyko ir tebevyksta (tebevykdoma). Šio principo laikėsi ir “Tarnaitės pasakojimo” serialo kūrėjai.

Jei kokia knyga ir turėtų būti privalomos perskaityti literatūros sąraše ugdant sąmoningą žmogų, ja pirmuoju numeriu įrašyčiau “Tarnaitės pasakojimą“, o antruoju – “Liudijimus” kaip tęsinį.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Kaip ir kiekvieną pavasarį, taip ir šį, turėjo ateiti diena, tinkama linksmintis, šokti ir dainuoti, tinkama Dievų Motinos valiai sužinoti, tinkama jos malonėms prašyti. Tai buvo moterų darbas, vyrai nesikišo, turėjo savo reikalų, karybos ir prekes mainyti, moterys jų ir nepriėmė, ne vyrų galioms tvarkyti gimimo, vaisingumo ir derliaus reikalus, ne vyrų galioms šnekėtis, tartis su gamta.

Puiki Rasos Aškinytės knyga apie mūsų protėvius aisčius, apie kasdienybės vargus ir džiaugsmus prieš kelis tūkstantmečius gyvenant tose pačiose vietovėse, kaip mes dabar. Žinoma, tie žmogiški išgyvenimai labai panašūs į mūsų dabartinius, o gal tik XXI a. rašytojai taip atrodo?

Patinka man tokie istoriniai romanai, kai autorius pasidomi anų laikų aktualijomis ir įvelka mokslines tiesas į grožinės literatūros siužeto vingius. Lankantis įvairiose senovę menančiose vietovėse mėgstu pakurti vaizduotę ir pamatyti kasdienybę kadaise gyvenusio asmens akimis, gi skaitant tokias knygas net stengtis nereikia – rašytoja tai padaro, belieka pasimėgauti.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Saulė blyksėjo vandeny – o, čia buvo tiek saulės, pilni plaučiai oro ir džiugaus laukimo – ir žvirblis ant stalo atrodė toks savas, lyg Aleksas išdykaudamas nutūpė žvirbliu apsimetęs. Visi ženklai tarytum neklystami rodė, kaip palengva bręsta tokia jaudinanti, stebuklinga Jaelės Gvadelupės diena.

Skaičiau daug puikių atsiliepimų apie šį kūrinį, nusprendžiau ir aš perskaityt, deja, likau nesupratusi, kuo čia reiktų žavėtis ir ką vertinti. Taip, aprašomi sausio 13-osios įvykiai ir tuometinės Lietuvos aktualijos, bet argi tokiems atkurtos istorijos romanams vien prisiminimų pakanka?

Sakoma, kad dažniausiai nepatinka tai, ko nesupranti, tai greičiausiai aš tiesiog nesupratau šio kūrinio. Perskaičiau iki pabaigos vien todėl, kad išvykusi tiesiog nebeturėjau ko skaityt. Tikėjausi bent jau kažkokios sprogdinančios ar paaiškinančios, kodėl taip ilgai ir nuobodžiai reikėjo pilstyt iš tuščio į kiaurą, pabaigos, bet ir tos nesulaukiau.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 5.

- Atsakiau, kad visų gyvenimas negali būti prasmingas. Pasauliui būtų per daug naudos, jis nebeatlaikytų, pati žmonija save sužlugdytų užsiversdama per dideliu gėrybių kiekiu. Atsakiau, kad Žemėje turi būti pusiausvyra, kad užtenka tų keleto naudingų gyventojų procentų, o visi kiti, tokie kaip aš, tik trinasi, tuščiai egzistuoja ir minta išrinktųjų sukurtomis gėrybėmis.

Pirmoji autorės knyga, debiutas grožinėje literatūroje suaugusiems – įdomus eksperimentas, netikėtas nuotykis, paskanintas intelektualiu humoru ir savotiška meilės istorija. Tiesą sakant, man paskesnės Rasos Aškinytės knygos arčiau širdies – su daugiau gylio ir mažiau žaidimo, tačiau smalsu susipažinti su pradžia.

Romano pavadinimas taip pat žaidybiškai intelektualus, dviprasmis – apie tai, ką gali sugadinti rūkas bei apie žmones, kurie rūko ar nerūko. Žodžiu, jei norisi staigmenos – ši knyga puikiai tinka vasaros pramogai.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Pievų medum aplipintos⁣
Skaidrios vasaros dienos⁣
Kaupiasi kupinos pilnatvės⁣
Kamanių sunkiu zvimbia⁣
⁣
Bėgsiu skriesiu nukrisiu⁣
Pakilsiu plevensiu apsvaigusi⁣
Taikų išsipildymą žada⁣
Jaunas birželio dangus

Vienai buvusiai bendramokslei pasigyrus savo pasiekimais mintyse peržvelgiau, kaip skirtingai susiklostė likimai žmonių, su kuriais kartu mokėmės mokykloje ar universitete. Nežinau kodėl kyla noras lygintis būtent su šiais žmonėmis, gal kad atrodo, jog visų mūsų starto aikštelė buvo vienoda, bent jau panaši, o dabar va.

Akivaizdu, kad akademinė sėkmė mokymosi įstaigoje neturi didelės reikšmės sėkmei gyvenime. Kita vertus, kokiais kriterijais remiantis galima tą gyvenimo sėkmę išmatuoti? Stulbinančia karjera? Skaičiukais banko sąskaitoje? Šypsenų kiekiu Feisbuke?

Susidaro įspūdis, kad augdami mes tikimės, jog yra kažkokia instrukcija, kaip gerai nugyventi gyvenimą, suaugę suvokiame, kad nė velnio. Kad kiti suaugę, kurie atrodė žinantys, kaip ką reikia daryti, tik spėlioja, bando; vieniems sekasi geriau, kitiems – prasčiau.

Tai suvokę patys bandome kapanotis, ieškoti tų atsakymų, kurie buvo aktualūs žmonėms tūkstantmečiais. Tiesa, kai kurie pasikliauja mokytojais ir guru, kurie teigia tuos atsakymus žinantys – ateikite ir mes jus pamokysim, kaip gyventi.

Kai kuriems šis variantas tinka – toks pakankamai paprastas – va ir instrukcija, kurios tikėjomės. Kiti suvokia, kad jų laimė visgi kažkur kitur, kitokiais atsakymais užkoduota.

Tad jei kyla noras lyginti savo sėkmę gyvenime su kitų, visų pirma reiktų suvokti, kad neįmanoma įlįsti į kito kailį ir sužinoti, ar tai, kuo žmogus giriasi (ar ko mes jam pavydėtume) tikrai suteikia jam pakankamai laimės vidinei ramybei sukurti. Visų antra – nebūtinai tie patys dalykai suteiktų laimės mums!

Pavyzdžiui, tikrai nenorėčiau keisti šių žydinčių birželio pievų ir kasdien vis šiltėjančių ežerų į aukščiausio lygio vadovų posėdį iškondicionuotame kabinete, nors ir kiek nuliukų prisirašytų prie mano banko sąskaitos…

Anarchizmas yra vienintelė filosofija, dėl kurios žmogus tampa sąmoningas; anarchizmas teigia, kad Dievo, valstybės ir visuomenės nėra, kad jų pažadai yra tušti, nes juos įgyvendinti įmanoma tik pažeminant žmogų. Todėl anarchizmas moko gyvenimo vienovės – ne tik gamtoje, bet ir žmoguje. Individualūs ir grupiniai instinktai yra lyg širdis ir plaučiai: širdis yra gyvybės esmės talpykla, plaučiai – šią esmę išgryninančio ir stiprinančio elemento saugykla. Individas yra visuomenės širdis, sauganti socialinio gyvenimo esmę, o visuomenė yra plaučiai, užtikrinantys, kad šis gyvenimo esmę palaikantis elementas, t.y. individas, būtų tyras ir stiprus.

JAV saugumo tarnybos Emmą Goldman vadino pavojingiausia Amerikos moterimi, o šioje eseistikos rinktinėje skaitytojo laukia pažintis su autorės nuomone apie įvairias gyvenimo sritis, kurias būtina pertvarkyti siekiant visuotinės gerovės: politiką, kalėjimų sistemą, moterų padėtį, patriotizmo ugdymą, švietimo institucijas.

Šios esė buvo rašytos daugiau nei prieš šimtmetį, tad natūralu, jog tam tikri pokyčiai visuomenėje jau įvyko (ne be Emmos ir panašių idealistų pagalbos, žinoma), tačiau uždegantys anarchizmo ikonos žodžiai aktualūs ir šiandien.

Jos raida, laisvė ir savarankiškumas turi atsirasti iš jos ir per ją. Visų pirma, ji turi suvokti save kaip asmenybę, ne kaip sekso objektą. Antra, ji turi atsisakyti bet kam suteikti teisę į savo kūną: atsisakydama gimdyti vaikus, nebent pati norėtų, atsisakydama tarnauti Dievui, valstybei, visuomenei, vyrui, šeimai ir t.t., gyvendama kukliau, bet prasmingiau. Kitaip tariant, reikia išsiaiškinti gyvenimo prasmę ir turinį šių žinių nesupaprastinant ir nesibaiminant visuomenės nuomonės bei visuomenės pasmerkimo.

Autorė gimė Kaune, Vilijampolėje, dėl nepriteklių jos šeima nemažai kraustėsi iš vienos vietos į kitą carinėje Rusijoje, kol galiausiai šešiolikmetė Emma, vengdama suplanuotos santuokos, emigravo į JAV. Atšiauriaus gyvenimo sąlygos suformavo tvirtą požiūrį į socialinius, ekonominius ir lyčių lygybės klausimus, jis nuoširdžiai ir aistringai dėstomas knygoje.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.