Laimės psichologija

- Atsakiau, kad visų gyvenimas negali būti prasmingas. Pasauliui būtų per daug naudos, jis nebeatlaikytų, pati žmonija save sužlugdytų užsiversdama per dideliu gėrybių kiekiu. Atsakiau, kad Žemėje turi būti pusiausvyra, kad užtenka tų keleto naudingų gyventojų procentų, o visi kiti, tokie kaip aš, tik trinasi, tuščiai egzistuoja ir minta išrinktųjų sukurtomis gėrybėmis.

Pirmoji autorės knyga, debiutas grožinėje literatūroje suaugusiems – įdomus eksperimentas, netikėtas nuotykis, paskanintas intelektualiu humoru ir savotiška meilės istorija. Tiesą sakant, man paskesnės Rasos Aškinytės knygos arčiau širdies – su daugiau gylio ir mažiau žaidimo, tačiau smalsu susipažinti su pradžia.

Romano pavadinimas taip pat žaidybiškai intelektualus, dviprasmis – apie tai, ką gali sugadinti rūkas bei apie žmones, kurie rūko ar nerūko. Žodžiu, jei norisi staigmenos – ši knyga puikiai tinka vasaros pramogai.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Pievų medum aplipintos⁣
Skaidrios vasaros dienos⁣
Kaupiasi kupinos pilnatvės⁣
Kamanių sunkiu zvimbia⁣
⁣
Bėgsiu skriesiu nukrisiu⁣
Pakilsiu plevensiu apsvaigusi⁣
Taikų išsipildymą žada⁣
Jaunas birželio dangus

Vienai buvusiai bendramokslei pasigyrus savo pasiekimais mintyse peržvelgiau, kaip skirtingai susiklostė likimai žmonių, su kuriais kartu mokėmės mokykloje ar universitete. Nežinau kodėl kyla noras lygintis būtent su šiais žmonėmis, gal kad atrodo, jog visų mūsų starto aikštelė buvo vienoda, bent jau panaši, o dabar va.

Akivaizdu, kad akademinė sėkmė mokymosi įstaigoje neturi didelės reikšmės sėkmei gyvenime. Kita vertus, kokiais kriterijais remiantis galima tą gyvenimo sėkmę išmatuoti? Stulbinančia karjera? Skaičiukais banko sąskaitoje? Šypsenų kiekiu Feisbuke?

Susidaro įspūdis, kad augdami mes tikimės, jog yra kažkokia instrukcija, kaip gerai nugyventi gyvenimą, suaugę suvokiame, kad nė velnio. Kad kiti suaugę, kurie atrodė žinantys, kaip ką reikia daryti, tik spėlioja, bando; vieniems sekasi geriau, kitiems – prasčiau.

Tai suvokę patys bandome kapanotis, ieškoti tų atsakymų, kurie buvo aktualūs žmonėms tūkstantmečiais. Tiesa, kai kurie pasikliauja mokytojais ir guru, kurie teigia tuos atsakymus žinantys – ateikite ir mes jus pamokysim, kaip gyventi.

Kai kuriems šis variantas tinka – toks pakankamai paprastas – va ir instrukcija, kurios tikėjomės. Kiti suvokia, kad jų laimė visgi kažkur kitur, kitokiais atsakymais užkoduota.

Tad jei kyla noras lyginti savo sėkmę gyvenime su kitų, visų pirma reiktų suvokti, kad neįmanoma įlįsti į kito kailį ir sužinoti, ar tai, kuo žmogus giriasi (ar ko mes jam pavydėtume) tikrai suteikia jam pakankamai laimės vidinei ramybei sukurti. Visų antra – nebūtinai tie patys dalykai suteiktų laimės mums!

Pavyzdžiui, tikrai nenorėčiau keisti šių žydinčių birželio pievų ir kasdien vis šiltėjančių ežerų į aukščiausio lygio vadovų posėdį iškondicionuotame kabinete, nors ir kiek nuliukų prisirašytų prie mano banko sąskaitos…

Anarchizmas yra vienintelė filosofija, dėl kurios žmogus tampa sąmoningas; anarchizmas teigia, kad Dievo, valstybės ir visuomenės nėra, kad jų pažadai yra tušti, nes juos įgyvendinti įmanoma tik pažeminant žmogų. Todėl anarchizmas moko gyvenimo vienovės – ne tik gamtoje, bet ir žmoguje. Individualūs ir grupiniai instinktai yra lyg širdis ir plaučiai: širdis yra gyvybės esmės talpykla, plaučiai – šią esmę išgryninančio ir stiprinančio elemento saugykla. Individas yra visuomenės širdis, sauganti socialinio gyvenimo esmę, o visuomenė yra plaučiai, užtikrinantys, kad šis gyvenimo esmę palaikantis elementas, t.y. individas, būtų tyras ir stiprus.

JAV saugumo tarnybos Emmą Goldman vadino pavojingiausia Amerikos moterimi, o šioje eseistikos rinktinėje skaitytojo laukia pažintis su autorės nuomone apie įvairias gyvenimo sritis, kurias būtina pertvarkyti siekiant visuotinės gerovės: politiką, kalėjimų sistemą, moterų padėtį, patriotizmo ugdymą, švietimo institucijas.

Šios esė buvo rašytos daugiau nei prieš šimtmetį, tad natūralu, jog tam tikri pokyčiai visuomenėje jau įvyko (ne be Emmos ir panašių idealistų pagalbos, žinoma), tačiau uždegantys anarchizmo ikonos žodžiai aktualūs ir šiandien.

Jos raida, laisvė ir savarankiškumas turi atsirasti iš jos ir per ją. Visų pirma, ji turi suvokti save kaip asmenybę, ne kaip sekso objektą. Antra, ji turi atsisakyti bet kam suteikti teisę į savo kūną: atsisakydama gimdyti vaikus, nebent pati norėtų, atsisakydama tarnauti Dievui, valstybei, visuomenei, vyrui, šeimai ir t.t., gyvendama kukliau, bet prasmingiau. Kitaip tariant, reikia išsiaiškinti gyvenimo prasmę ir turinį šių žinių nesupaprastinant ir nesibaiminant visuomenės nuomonės bei visuomenės pasmerkimo.

Autorė gimė Kaune, Vilijampolėje, dėl nepriteklių jos šeima nemažai kraustėsi iš vienos vietos į kitą carinėje Rusijoje, kol galiausiai šešiolikmetė Emma, vengdama suplanuotos santuokos, emigravo į JAV. Atšiauriaus gyvenimo sąlygos suformavo tvirtą požiūrį į socialinius, ekonominius ir lyčių lygybės klausimus, jis nuoširdžiai ir aistringai dėstomas knygoje.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Be to, esama gyvūnų, pavyzdžiui, primatų ir varninių paukščių, kurie geba atlikti sudėtingus matematinius uždavinius, kurie gali išmokti komunikuoti ir sąveikauti tiek su savo rūšies atstovais, tiek kitais, kurie geba įsivaizduoti ateitį, atsisakyti apdovanojimo dabartyje už pažadą gauti didesnį apdovanojimą vėliau. Ir tie kriterijai, kuriuos mes per istoriją suformulavom tam, kad atskirtume žmogų nuo gyvūnų: sąmonė, asmenybė, įrankių naudojimas, ateities numatymas, abstraktusis mąstymas, problemų sprendimas, kalba, žaidimas, kultūra gebėjimas jausti liūdesį ar ilgesį, baimę ar meilę – visi šie kriterijai pasirodė esą bent jau diskutuotini, dažnai nepakankami, o kartais visiškai klaidingi. Riba faktiškai panaikinta.

Jei neprarandi smalsumo ir gebėjimo gyventi plačiai atmerktomis akimis, pasaulis nesiliauja stebinęs. Kiekvienos srities specialistas entuziastingai galėtų papasakoti neįtikėtinų faktų, kurių sužinojimas perkeičia, ir sužadina dar didesnį smalsumą – kiek daug mes nė nenumanome apie greta mus įsikūrusius gyvūnus, augalus ar tam tikrus reiškinius.

Ši knyga skirta europiniam unguriui – atrodo, kuo jis galėtų būti įdomus ne zoologui ir ne žvejui, ar ne? Pasirodo, savo paslaptingumu ir mistiškumu šis gyvūnas gali pakerėti minias, ypač taip įdomiai aprašytas, kad knyga apie jį tapo tarptautiniu bestseleriu.

Pasakojimas susideda iš dviejų linijų. Pirmojoje autorius dalinasi savo prisiminimais apie tėvą ir kaip jiedu žvejodavo ungurius. Antroji sudaryta iš įvairių mokslinių įdomybių, literatūros analizės, ekologijos faktų. Visa knyga kiaurai persmelkta filosofinės ramybės ir iš esmės leidžia skaitant apie ungurį nemažai sužinoti apie save.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Dienų dienomis mano sieloje kunkuliavo jausmai, liejosi žodžiai. Nepaliaujamai rašiau. Kai būdavau tokia pavargusi, kad nebegalėdavau rankoje išlaikyti teptuko, prašydavau, kad mano mintis užrašytų Šao. Per kitas kelias dienas padiktavau jai aštuonis eilėraščius. Žodžiai plaukė, tarsi persiko žiedai, pagauti upelio srovės.

Labai keista knyga. Nepasakyčiau, kad neįdomi – tiesiog kitoniška, atspindinti svetimą kultūrą ir senovinį mąstymo būdą, tuometines svetimšalių vertybes. Numirti iš meilės, nusižeminti, kad išaukštintum kitą, dovanoti savo meilę veikiant per kitą asmenį – daugybė neįprastų situacijų aprašoma romane apie XVII a. Kiniją.

Mano skoniui šioje knygoje per daug fantastikos ir mistikos, tad skaityti buvo pakankamai nuobodu, ilgokai užtrukau. Nemečiau knygos vien dėl smalsumo, kaip autorė pabaigs romaną, kuris, atrodo, jau turėjo baigtis pirmuose skyriuose, bet vis tęsėsi ir tęsėsi. Pabaiga, sakyčiau, visai žavinga ir subtili.

Šis romanas yra istorinis, remiasi tikrais įvykiais ir puikiai atspinti visuomenės santvarkos pokyčius bei moterų padėties nestabilumą. Pastaraisiais tūkstantmečiais moterims nuolat teko kentėti nuo vyrų priespaudos, šiame romane atskleidžiama dar viena šių kančių pusė.

Rekomenduoju pasiilgusiems egzotikos tiek laikmečio, tiek vietovės prasme.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Perskaičiusi daug pozityvių atsiliepimų žmonių, kurių nuomonę vertinu, nusprendžiau pažiūrėti pernai sukurtą filmą Perspektyvi mergina (Promising Young Woman, 2020), nors iš pirmo žvilgsnio juosta atrodo labai holivudiškai popsinė – dailūs aktoriai, smagi muzika, įpinta romantinė linija.

Deja, pati istorija labai neskani. Apie išprievartautą merginą. Tiesa, tuo metu ji buvo neblaivi, kas daugumai (deja!) žmonių skamba kaip auką kaltinanti aplinkybė. Kiek vyrų buvo išpravartauta jiems padauginus alkoholio, tuomet? Lygios teisės, a?

Visuomet stebiuosi moterimis, kurios priešiškai žvelgia į feministes, stengiasi nuo jų atsiriboti, kalba apie jas su panieka, trumparegiškai nesuvokdamos, koks būtų jų pačių gyvenimas, jei feminizmo aktyvistės būtų visuomet tylėjusios kaip pelės po šluota.

Alio, mes neturėtume ne tik teisės balsuoti, negalėtume netgi turėti savo nuosavybės, keliauti be vyro ar tėvo (žiūrint, kuriam tuo metu priklausytume) leidimo. Brutaliai ironiškas man šiandien atrodo ir nuotakos tėvo palydėjimas iki jaunikio vestuvių metu – seniau tokiu veiksmu tiesiog būdavo perduodama moteris kaip nuosavybė – iš vieno vyro rankų į kito. Kad nesugalvotų pabėgti.

Na, bet filmas ne apie tai. Daug teisių feministės jau iškovojo, tačiau nemažai lieka ir neteisybės.

Viena iš jų – seksualinis priekabiavimas, požiūris į moterį kaip į sekso objektą. Aukos kaltinimas – kodėl buvo nepadoriai apsirengusi, kodėl ėjo per parką sutemus, kodėl išgėrė taurę vyro namuose – ko ji tikėjosi? Pati prašėsi, o dabar skundžiasi?

Siūlau pažiūrėti filmą Perspektyvi mergina. Įsivaizduok, kad ši istorija nutiko Tavo dukrai, sesei ar mamai.

Pavasaris trumpam duoda šiltą bučkį ir vėl atsuka nugarą. Antras taip ilgai laukto metų laiko mėnuo eina į pabaigą, o dienas, kuriomis galėjome iki soties pasimėgauti gryno oro malonumais, ant rankos pirštų galėtume suskaičiuoti.

Tačiau ko jau ko, bet skųstis tai nemėgstu. Visuomet galėtų būti geriau, bet galėtų ir būti žymiai prasčiau.

Praėjęs savaitgalis pajūry buvo tobulas, oda nebe tokia blyški, kaip žiemą – saulės vonias tiesiog dievinu.

Šį savaitgalį, kai žvarbūs vėjai ir kruša greit parsiunčia namo, ateina laikas vėl prisiminti vidaus malonumus. Skandinaviškasis hygge vardina dalykus, kurie padeda švęsti dieną ir susikurti puikias sąlygas auginti laimę:

- žvakės, o jei dar aromatinės!
- spalvos – ryškios, žadinančios, skanios;
- minkšti ir švelnūs daiktai interjere – pagalvėlės, pledukai;
- įkvepiančios knygos ir filmai;
- gardus maistas, nauji skoniai, kulinarinės kelionės savoj virtuvėj;
- mėgstama muzika – galbūt kažkas seno?
- šeima ir artimieji – daugiau laiko vieniems su kitais.

Kas Tave įkvepia šį žvarboką savaitgalį?

Turime tą savo kūną, keblų bagažą, iš tikrųjų nieko apie jį nežinome ir esame priversti telktis įvairius Instrumentus, jei norime sužinoti apie natūralių natūraliausius procesus. Argi tai ne skandalas, kad kai paskutinį kartą gydytojas norėjo patikrinti, kas dedasi mano skrandyje, liepė man pasidaryti gastroskopiją? Turėjau ryti storą žarną, ir tik kamera galėjo mums atskleisti mano skrandžio vidų. Vienintelis negrabus ir primityvus Instrumentas, kuriuo esame paguodai apdovanoti, yra skausmas. Angelai, jei jie išvis egzistuoja, juokiasi iš mūsų už pilvų susiėmę. Gavome kūną be naudojimosi instrukcijos ir nieko apie jį nežinome.

Puikus kaimyninės šalies autorės, Nobelio literatūros premijos laureatės kūrinys apie vyresnio amžiaus moterį, kovotoją už gyvūnų teises ir apskritai jautrią būtybę. Visuomet skaitant grožinę literatūrą kirba klausimas, kiek rašytojo asmenybės atsispindi pagrindinio veikėjo pavidale – šįkart siekiant įsikūnyti į ponią Janiną autorei reikėjo nemažai astrologijos žinių ir nuoširdžios neapykantos medžiotojams.

Manding, žmogaus psichika buvo sukurta tam, kad apsaugotų mus nuo tiesos, neleistų pamatyti jos mechanizmo. Psichika tai mūsų apsauginė sistema – ji rūpinasi tuo, kad niekada nesuprastume to, kas mus supa. Jos pagrindinis uždavinys yra filtruoti informaciją, nors mūsų smegenų galimybės yra milžiniškos. Pražūtume žinodami tiesą, nepakeltume jos. To, kad kiekviena mažiausia pasaulio dalelytė susideda iš skausmo.

Romane jautriai ir įtikinamai atskleidžiamas visuomenės požiūris į pagyvenusias moteris, ypač tas, kurios nesutinka ramiai užsidaryti tarp keturių sienų, bet veržiasi ieškoti teisybės suvokdamos savo laikinumą ir norėdamos po savęs palikti bent kiek geresnį pasaulį.

Keliamos rimtos moralinės ir etinės dilemos, tačiau filosofija pateikiama įvelkant ją į kasdienybės rūbą, todėl neatrodo sunki ir sudėtinga. Visas romanas persmelktas kiaurai veriančio ir nenuslūgstančio skausmo, atrodo, pagrindinė veikėja tiek su juo apsipratusi, kad nevengia šmaikščiai ir ironiškai jį keliančiomis temomis pajuokauti.

Rekomenduoju išsiilgusiems kokybiškos ir jautrios literatūros.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Mūsų gyvenimas susideda iš nuolat daromų pasirinkimų.

Kurti šeimą ar kopti karjeros laiptais? Eiti dvasingumo keliu ar apsirūpinti materialiniais turtais? Tenkintis maža kasdiene laime ar sunkiai vargti dabar dėl laimės ateityje? Auklėti vaikus juos baudžiant ar leisti jiems klysti ir mokytis iš savo pasirinkimų? Kavos ar arbatos?

Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad vis daugėja žmonių, kurie nėra patenkinti savo praeityje padarytais sprendimais. Neseniai Jungtinėje Karalystėje buvo apklausta du tūkstančiai žmonių, ir netgi keturiasdešimt procentų tiriamųjų prisipažino, kad gailisi savo ankstesnių pasirinkimų.

Dauguma mano, kad per daug laiko skyrė darbui ir teigia, kad verčiau būtų daugiau pakeliavę. Taip pat žmonės gailisi pernelyg daug dėmesio praleidę spoksodami į ekranus, užuot skyrę jį savo vaikams.

Mąstant apie gyvenimą, nugyventą ne taip, kaip būtume norėję, kyla savęs kaltinimo ir savigraužos jausmai, kurie kelia sumaištį, pyktį ir savigailą.

Kviečiu Tave trumpam stabtelėti dabar, nelaukiant gyvenimo pabaigos, kad galėtum jį apžvelgti (be to, mes niekuomet nežinome, ar ta pabaiga netyko už artimiausio kampo, ar ne?).

Ar esi patenkinta/s dabartiniu gyvenimu?

Jei šiandien būtų paskutinė Tavo gyvenimo diena, ar praleistum ją taip, kaip leidi dabar?

Jei dabar Tau būtų šimtas metų ir prisimintum šiandieną, kokių dalykų gailėtumeis ir kuriais džiaugtumeisi?

Beje, žmonės retai kada gailisi įgiję naujų patirčių. Kaip manai, jei priimtum sprendimą ketvirtadienio vakarą praleisti kelias valandas mano vedamoje Rašymo terapijoje, ar jaustumeisi praradusi/-ęs €15 ar džiaugtumeisi prasmingu laiku?