Tyla leidžia susikaupti kalbėtojui, o auditorijai pasiruošti klausyti. Neužkiškite žodžiais šios akimirkos, kai galite pakalbėti kūno padėtimi, žvilgsniu apžvelgdami salę, susipažindami ar pamatydami pažįstamus veidus. Jei žmonės nepažįstami, tą tylos akimirką išnaudokite…

Romane nėra laimingos pabaigos. Bet tokios pabaigos neturėjo daugybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų. Istoriją mes linkę romantizuoti, idealizuoti jos veikėjus, mėgstame save tapatinti su poniomis, vilkinčiomis šiugždančiais šilkiniais krinolinais, ir riteriais, blizgiais…

Moterys šiais laikais gerbiamos ne tik kaip gyvybės tęsėjos, bet ir dėl savo proto, talento, pasiekimų, nė kiek ne mažesnių nei vyrų. Bet taip buvo ne visada. Po Liublino unijos Lietuvos Didžiojoje…

Visa tai sakau jums todėl, kad žinau, ką reiškia nerimauti dėl viešos kalbos, paverčiant ją kažkuo rimtu ir bauginančiu. Klausykite, aš esu introvertė. Galbūt drąsi introvertė, bet iš tikrųjų laimingiausia jaučiuosi tada,…

Meilė miršta ne dėl to, kad ja persisotinama, greičiau tas persisotinimas atsiranda dėl nekantrumo, nekantrumo kūnų, kurie žino esą pasmerkti ir norėtų gyventi, norėtų per jiems skirtą laikotarpį nepraleisti jokios progos, neleisti…

Pasirodo, gedulas – tai vieta, ir nė vienas iš mūsų jos nepažįstame, kol nepasiekiame. Numanome (žinome), kad artimieji gali mirti, bet negalvojame toliau nei kelios dienos ar savaitės iškart po tos įsivaizduojamos…

Kaip vanduo visada teka iš viršaus žemyn, valdomas žemės traukos, taip ir emocijos, regis, paklūsta tam tikram gravitacijos dėsniui ir iškyla į paviršių, kai būname šalia žmogaus, su kuriuo mus sieja ryšys,…

Meilė teturi vieną troškimą – išsipildyti. Bet jeigu ir mylėdamas neatsisakai troškimų, tegu tavo troškimai būna tokie: Ištirpt ir srauniu upokšniu čiurlenti nakčiai savo dainą. Pažinti beribio švelnumo skausmą. Būti sužeistam savo…

Lietuviai tikėjo, kad vėlės, įgijusios paukščio pavidalą, gyvena medžiuose. Todėl kai kurie miško, ypač esantys arčiau gyvenviečių, medžiai pradėti laikyti vėlių-paukščių buveinėmis. Iš čia taip pat kilo didžiulė pagarba medžiams: jie buvo…

Tai tebuvo šypsena, daugiau nieko. Ji nieko nepakeitė. Tik šypsena. Smulkmena. Lapas miške, drebantis, pažadintas išgąsdinto paukščio skrydžio. Bet aš ją priimsiu. Išskėstomis rankomis. Nes, atėjus pavasariui, sniegas tirpsta po vieną snaigę,…