Daugiausia dalijamės prisiminimais – apie mamą, tėtį, auklę, paukščių žiedavimą, skulptūras ir tolimą praeitį, kai keltu dar buvo galima nuplaukti į žemyną. Deja, tie prisiminimai menksta ir nyksta sulig kiekviena diena. Kaskart,…

Tai vizijos, siaurąja ir tikrąja prasme – iš žiūros pasisemti potyriai, vertė Čiurlionį imtis tapybos. Veltui jis dairėsi supratingų mokytojų, galinčių jam perteikti tapybos meno pradmenis. Veltui, nes iš tikrųjų norėjo ne…

Mes tylėjome – nebekalbėjome vienas su kitu. Retsykiais aš slapta žvilgterėdavau į ją. Nesvarbu, kas buvo kaltas, veikiausiai niekas. Mes mylėjome vienas kitą, bet nebegalėjome vienas kito pakęsti. Mūsų meilei nutiko štai…

…jis susimąstė apie savo pažadą Astridai. Jiems pradėjus ardyti bažnyčią, jis pažadėjo surasti Heknių audinį. Buvo sakoma, kad jame pavaizduota pasaulio pabaiga. Pusiau paukščiai, pusiau žmonės spjaudosi ugnimi ir degina viską ant…

Man norisi tiesiog pasinerti į tą mirimą kaip į žydinčią pievą ir žiūrėti į saulę, gęstančią virš manęs. Todėl ir toji baimė, kuri ilgainiui ėmė mane slėgti su kiekvienu apsilankymu ir kuri…

Bendraudami su savo atžala, privalome suprasti, kad vaikas tapatybės jausmą pirmiausia perima iš tėvų, todėl susiduriame su vaiko atspindėta mūsų dalele. Štai kodėl taip sunku pamatyti vaikus tokius, kokie jie yra, štai…

Kodėl žmonės taip elgiasi su savo jausmais? Nesvarbu, pyktis, meilė ar liūdesys – visada vaizduoja ką kitą. O dar esama ir tokių, kurie dedasi, kad jų jausmai didesni ir kilnesni už visų…

Mūsų emocijas labiausiai lemia ne aplinkoje vykstantys įvykiai, o tai, ką sakome sau, į juos reaguodami. Jei to neįsisąmoniname, vidinė kalba veikia automatiškai ir emocijos atrodo nekontroliuojamos. Kai suvokiame vidinės kalbos reikšmę…

Asmenybės – kaip akmenys paupy: reikia laiko, kad vandens dalelės judėdamos paliktų pėdsaką. Iš pradžių tu budrus, viską stebi, dėmesingas. Ilgainiui suglembi, atsipalaiduoji. Prisitaikai, tarsi susigūži. Gebėjimas prisitaikyt savaime nėra smerktinas dalykas.…

Tiesą sakant, ir aš jaučiausi panašiai, tik mano darbo krūvis tikrai nebuvo per didelis, ir iš esmės visi mes jaučiamės panašiai, studijų metai – vieninteliai laimingi metai, kuomet ateitis atrodo atvira, kuomet…