Thích Nhất Hạnh: Kur auga lotosai

Mūsų dvasinės praktikos esmę galima nusakyti taip: mes permainome kančią į laimę. Tai nėra sudėtinga, bet reikia lavinti sąmoningumą, ugdyti susitelkimą ir puoselėti įžvalgą. Pirmiausia turime grįžti į save, susitaikyti su savo kančia, elgtis su ja švelniai ir atidžiai pažvelgti į skausmo šaknis. Turime išvengti bergždžių, nebūtinų kančių, nešauti antrosios strėlės ir geriau apmąstyti savąją laimės sampratą. Galiausiai – turime kasdien puoselėti laimę pripažindami, suprasdami ir atjausdami save ir aplinkinius. Visa tai darome ir savo, ir mylimų žmonių, ir didesnės bendruomenės labui. 

Jau ne pirmą mėnesį skaitau storą, rimtą ir įžvalgų pilną knygą, nuo kurios retkarčiais norisi pailsėti. Thich Nhat Hạnho „Kur auga lotosai” tapo tokiu gaiviu atokvėpiu – lengva, pakylėjanti, kviečianti mažiau mąstyti, o daugiau jausti. Vien skaitydama ją pasijutau laimingesnė, o integruojant knygoje siūlomus metodus į kasdienybę nesunku tapti laiminga kone nuolat!

Tai nėra knyga, kurią reikia įveikti – ją norisi pasimėgauti. Aprašomi kasdieniai sąmoningos būties būdai: kvėpavimas, ėjimas, valgymas, klausymasis, kalbėjimas. Paprastumas čia tampa didele galia – kiekvienas įkvėpimas, kiekvienas žingsnis, kiekviena akimirka gali būti mūsų prabudimo praktika.

Thich Nhat Hạnh švelniai primena, kad laimė nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Ji kyla iš gebėjimo būti čia ir dabar, matyti grožį, net kai aplinkui atrodo drumzlinas vanduo – juk būtent ten auga lotosai.

Ši knyga – tarsi kvietimas išmokti gyventi taip, kad kiekvienas rytas taptų mažyte meditacija, o kiekviena diena – gyvenimo švente.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.