Šuns dienos

O šiandien šunytės gimtadienis, netgi ne bet koks, o jubiliejinis – penkeri sueina!

Ir nei čia švęsti, nei nešvęsti, nes jei švęsti, tai kaip? Sukrauti dešrų tortą ir laukti, kol viską suėdus apsivems?

Na, vakar nepaprastai ilgai žaidėme panemunių pievose, šiandien dažniau apdovanojame skanėstais, bet apskritai tai gyvūnų gimtadienių šventimas man primena mažų vaikų, pavyzdžiui, pirmuosius gimtadienius, kai kūdikis dar iš tiesų nesuvokia, kokio velnio jis išpuošiamas, sodinamas prie torto su viena žvakute ir fotografuojamas tėveliams plojant katučių, nes iš tiesų tai šventė suaugusiems, o ne mažyliui.

Veislė – vipetas, jei kas klaustų.

Svetimų reakcija būna dvejopa:

a) jei visai kinologijoje nenutuokia – valgyt gyvūnui neduodat!

b) jei jaučiasi šunų ekspertais – o, jis juk dar visiškai jaunutis!

Na taip, sakau, tuojau ir penkeri sueis… Ir tuo man labai patinka ši vipetėlė, nes esame panašios – abi atrodom daug jaunesnės, nei esam iš tiesų. Mano dokumentus apsauginiai prie įėjimo tikrina ilgiau ir įtariai lygina mane, nuotrauką ir gimimo datą; stovint šalia šešeriais metais jaunesnio brolio klausia, ar mes ne dvyniai, jei ne, tai kuris vyresnis; ir taip dažnai; taigi labai smagu vaikščioti po mikrorajoną apsimetant jauna mergaite su jaunu šuneliu…

O mano šiandienos daina tai skamba kaip Dog Days Are Over, nors tiesą sakant nesuprantu, ar šuns dienos reiškia blogos dienos? Nes kai išdeda į šuns dienas, tai nieko gero nelauk, ir priešingai, katino dienos – tai gėris; niekada nepamiršiu, kaip man pradinių klasių draugė išrėžė: viskas, baigėsi Tavo katino dienos (ta proga, kad mano mama grįžo dirbti po belekiek metų vaikų auginimo atostogų – mano, sesės, brolio; atseit, pietus po pamokų reikės pačiai pasišildyt). Man tai atrodo, kad šuns dienos yra gėris ir tegu jos niekada nesibaigia.

Su gimtadieniu, mieloji!