Balti vaikai
Vakar buvo puikus vakaras. Svečiavausi pas sesytę. Ji davė man savo naujuoju mandarininiu rankų kremu pasiteplioti. Paruošė tikro karšto šokolado. Pačio tikriausio. Man nepatinka, kai kavinėj užsisakau šokolado, o atneša miltelius, užpiltus verdančiu pienu. Paskui ji išskalavo indelius, kuriuose ruošė ir patiekė tą gėrį, todėl dar gavau ir šokoladinio pieno. Tada prisiminiau, kad apie mirtį nuo panašių gėrimų ruošiuosi rytoj (t.y. šiandien) vat šičia rašyti ir paklausiau sesytės, ar ji žino, kas yra blogas.
Kai Justinas paskatino imtis akcijos supažindinti visuomenę su blogais, tikrai negalvojau, kad jaunų išsilavinusių (besilavinančių) žmonių tarpe yra nenutuokiančių, kas tai yra. O sesytė nežinojo. Mano šviečiamoji paskaita su praktiniais pavyzdžiais užtruko porą valandų. Rezultatas: ji suprato, kad blogas yra tai, ko šiuo metu ypač trūko jos gyvenime. Sparčiai mintyse ėmė kurti pirmąjį įrašą. Žodžiu greitu metu blogerių gretos turėtų pasipildyti.
Pusę dvylikos gavau nuo sesytės esemesą, kad perskaičius mano blogą atrado dar daugiau panašumų tarp savęs ir manęs. Žodžiu jis mus dar labiau suartino. Pliusas prie pliuso.
Minusas: o tai kaip su tuo kursiniu, kurį žadėjai visą vakarą rašyt, brangioji?