Leidausi jo apkabinama. Jaučiau, kaip kilnojasi ir purtosi jo krūtinė. Jis norėjo tokios didžios meilės, kad taptume jos sklidini iki skausmo. Iki skausmo žinojau, kad jos bus mažiau. Uf, jau senokai nebuvau…

Kita mano teorija yra tokia, kad vaikai instinktyviai pažįsta tėvų trūkumus, bet nesusimąstydami jiems atleidžia ir dažnai deda visas pastangas, kad juos nuslėptų. Ar tai meilė verčia juos šitaip elgtis? Ar priklausomybė?…

Jūs graži, protinga, stipri. Bet atrodote, tarsi visada kažką nešiotumėte širdyje. Jums jau reikia pamažu ruoštis ramiai numirti. O jeigu ir toliau didžiumą jėgų atiduosite vien tik gyvenimui, ramiai numirti nebegalėsite. Pamažu…

Jau pats žodis daiktas, – rašė Vydūnas, – primena ne daikto esimą, bet jo pasidarymą, jo dygimą. Daiktavardis daiktas kilęs iš veiksmažodžio dygti ir turėtų būti rašomas daigtas – kaip ir daigas.…

Jis pamiršo užrakinti duris. Nestiprus vėjo gūsis atlapojo jas. Mėnesiena žaidė ant mažučių naktinių drugelių sparnų. Rytą Edgaras pabudo nuo artumo jausmo, tinklelio nuo moskitų šiugždesio, karšto alsavimo sau prie skruosto, prislopinto…

Nevykėliai, kaip ir savamoksliai, visada žino daugiau nei tie, kurie ko nors pasiekė: jei nori ko pasiekti, turi žinoti vieną vienintelį dalyką ir negaišti laiko, kad sužinotum visus. Erudicijos malonumas skirtas nevykėliams.…

Žinoma, pasaulis yra neteisingas. Bet norėčiau, kad bent jau mes prie to aktyviai neprisidėtume. Tai mano esminė laikysena. Kiek netikėta, kad ne romanas, o apsakymų rinkinys. Murakami knygos labiausiai žavi tuo, kad…

Vargšeliui niekaip nebūtų pavykę išvysti gėlių puokštės, švytinčios savo vidine šviesa ir tiesiog virpančios nuo joje įkrautos prasmės; jis nebūtų suvokęs, kad vienintelė prasmė, kurią taip galingai skelbia rožė, irisas, gvazdikas –…

— Taip, — nusijuokė Bernardas. — Dabar visi laimingi. Mes kalam tai į galvą vaikams nuo penkerių metų. Bet ar tu nenorėtum būti laiminga kaip nors kitaip, Linaina? Taip, kaip pati panorėtum,…

Antrojo Kauno forto kieme nuo seno žiojėjo duobė. Kiekvienas naujai paskirtas įgulos vadas iškilmingai pažadėdavo ją užtaisyti ir pavesdavo tą darbą tvirtovės kvartirmeisteriui, bet nežinia kodėl duobė žiojėjo kaip žiojėjusi, sukeldama juoką…