Haruki Murakami: Visi Dievo vaikai šoka

Jūs graži, protinga, stipri. Bet atrodote, tarsi visada kažką nešiotumėte širdyje. Jums jau reikia pamažu ruoštis ramiai numirti. O jeigu ir toliau didžiumą jėgų atiduosite vien tik gyvenimui, ramiai numirti nebegalėsite. Pamažu reikia sukeisti juos vietomis. Gyvenimas ir mirtis – tam tikra prasme lygiaverčiai dalykai, daktare.

Knyga, susidedanti iš šešių apsakymų, kuriems bendra viena tema – Kobėje įvykęs žemės drebėjimas, nors patys apsakymų veikėjai jo tiesiogiai nepatyrė, bet vienaip ar kitaip jis juos palietė. Nors suvokiau, kad apsakymai – tai atskiri pasakojimai, protas, nuolat siekiantis ieškoti prasmingų sąsajų ir sujungti detales į vieningą visumą, bandė spėlioti, kuo vieno apsakymo veikėjai galėtų būti susiję su kito. O Murakami, kaip visuomet, bandė tyrinėti vienišių ir atsiskyrėlių psichologiją, mistinius jų potyrius ir gilintis į amžiną vienatvės temą. Visgi išlieku prie nuomonės, kad geriausiai jo talentui atsiskleisti padeda romano, ir netrumpo, forma.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.