Alessandro Baricco: Triskart aušroje
Buvo nebejauna, bet toks amžius jai tiko, kaip kartais būna moterims, niekada neabejojančioms savo grožiu.
Knyga – Misterio Gvyno tęsinys ar papildinys, nors ją galima skaityti ir kaip visiškai atskirą ir nepriklausomą kūrinį. Stebinančiai išmoningas sumanymas – du žmonės susitinka tris kartus, auštant, tačiau skirtingais savo gyvenimo tarpsniais, kurių sudėliojimas logiškai nepaaiškinamas. Bet kam reikia logikos, kai yra magija?
Nereikia manyti, kad jei ką nors iš tikrųjų – ir labai – myli, vienintelis įmanomas dalykas, kurį galite daryti, – tai kartu gyventi.
Skaitant Baricco apima keistas jausmas – kartu begalinis pasitikėjimas rašytoju, kad būsi nuvestas į patį gražiausią įsivaizduojamą pasaulį, apipintas gležniausias gyvenimo akimirkas leidžiančiais pajusti žodžiais, bet kartu ir savotiškas nepasitikėjimas žinant autoriaus polinkį išdykauti, stebinti ir padaryti taip, kad dalykai, kuriuos manei esant tikrus, iš tikrųjų būtų išgalvoti, ir atvirkščiai. Dievinu tą nuostabos jausmą.
Žiūrėjo priešais, į namą, ir mąstė, koks paslaptingas esti dalykų pastovumas niekada nenurimstančioje gyvenimo tėkmėje. Mąstė apie tai, kad gyvendamas su jais žmogus galiausiai palieka kažką panašaus į lengvą dažų potėpį, tam tikrų emocijų atspalvius, blunkančius saulėje ir virstančius prisiminimais.
Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.