Umberto Eco: Nr. 0

Nevykėliai, kaip ir savamoksliai, visada žino daugiau nei tie, kurie ko nors pasiekė: jei nori ko pasiekti, turi žinoti vieną vienintelį dalyką ir negaišti laiko, kad sužinotum visus. Erudicijos malonumas skirtas nevykėliams. Kuo daugiau dalykų žmogus žino – tuo daugiau dalykų jam nepavyko.

Umberto Eco laikosi savo stiliaus – sąmokslo teorijos rezgamos ir vyniojamos taip subtiliai, kad net imi ir patiki, kad gal tikrai taip galėjo nutikti. Jos įvilktos į darbo laikraščio redakcijoje rūbą, atskleidžiami savotiški žiniasklaidos dėsniai, taisyklės ir požiūrio į skaitytoją niuansai. Netgi meilės istorijai atsirado vietos. Ir knyga nestora, palyginus su kitais, garsesniais Eco kūriniais. Žodžiu – taiklus, žaismingas, sąmojingas ir įdomus romanas, neperkrautas išnašomis, nors nėra toks įsimenantis ir sukrečiantis, kaip, tarkim, Rožės vardas.

Jis vis kartojo žodį „sutraiškytas”, kuriuo profesorius Katabenis akivaizdžiai piktnaudžiavo, – to lavono sutraiškymo mastas neabejotinai padarė jam įspūdį, – kartojo jį su pasimėgavimu, nutęsdamas priebalsį š. Priminė Darijų Fo spektaklyje „Komiška misterija”, kur šis vaidino kaimietį, įsivaizduojantį, kad valgo išsvajotą maistą.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.