Haruki Murakami: Dramblys pradingsta

Žinoma, pasaulis yra neteisingas. Bet norėčiau, kad bent jau mes prie to aktyviai neprisidėtume. Tai mano esminė laikysena.

Kiek netikėta, kad ne romanas, o apsakymų rinkinys. Murakami knygos labiausiai žavi tuo, kad pamažu klimpsi, smengi, grimzti rašytojo sukurtan pasaulin, jis apsemia tave ir apima tokia maloni siurrealistinė nejudrumo būsena, kuomet tiesiog pasiduodi vedamas autoriaus ir tiki viskuo, ką jis tau buria. Dėl šios priežasties nepatiko kūrinių forma – vos imi grimzti, paukšt, viskas baigiasi, reikia atsibusti, keltis, stotis, eiti toliau, ir vėl imi skęsti, vėl paukšt…

Nesiteisinu, bet kai priešais tave stovintis nepažįstamasis tavo buvimą visiškai ignoruoja, pats imi pamažu abejoti, ar tikrai egzistuoji. Net užmetęs akį į savo ranką imi manyti, kad ji permatoma. Tai tam tikra bejėgystė. Kerai. Tavo kūnas, tavo egzistencija pamažu išskysta. Ir tu nebegali pajudėti. Nebegali nieko pasakyti.

O šiaip – nieko naujo Murakamio skaitytojams: pradingę katinai, paliekančios žmonos, alus, monotonija, nemiga, keisti telefono skambučiai ir viena kita mistiškai neišnarpliojama detalė.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Hits: 1