Jis šoka, jį lanko regėjimai, ir vis dėlto savęs jis nelaiko skaičių kulto atsivertėliu. Regėjimams susigalvojo racionalų paaiškinimą, kuris jį dažniausiai tenkina: užliūliuojantis šokio ritmas, hipnotizuojanti fleitos melodija sužadina transo būseną, kurioje atminties upės vagoje glūdėję fragmentai sukyla ir ima sūkuriuoti, stebimi vidinės akies. Paskutinė Coetzee trilogijos apie nepaprastą berniuką Dovydą dalis. Prieš mirtį jo…

– Tikiuosi, vieną gražią dieną jūs tai suprasit taip aiškiai, kaip aš Kerkelėje, – atsiduso Ghošas. – Jei nori būti laimingas, prisipažink, kad kurpės tavo, susitaikyk su savim, koks esi, su savo išvaizda, savo šeima, savo pranašumais ir trūkumais. Jei be paliovos tvirtinsi, kad tavo kurpės ne tavo, mirsi ieškodamas, mirsi piktas, manydamas, jog tau…

Pojūčių garbinimas dažnai ir pagrįstai yra smerkiamas, nes iš prigimties žmonės instinktyviai bijo aistrų ir jausmų, kurie atrodo stipresni už juos pačius ir kurie, kaip visiems žinoma, būdingi ir žemesnėms gyvūnų formoms. Tačiau Dorianas Grėjus manė, kad tikroji pojūčių prigimtis dar niekada nebuvusi suprasta ir kad pojūčiai likę laukiniai ir gyvuliški tik todėl, jog pasaulis…

Ar ne tą patį galima pasakyti apie meilės sodą? Kaip meilė galės būti verta savo vardo, jei išsirinksime tik tai, kas gražu, ir nekreipsime dėmesio į sunkumus? Nesunku džiaugtis tuo, kas gera, ir nemėgti to, kas bloga. Kiekvienas tai gali. Tikrasis iššūkis – mylėti ir tai, kas gera, ir tai, kas bloga; ne dėl to,…

Senasis suvokimo būdas atsiranda, kai kūnas ir dvasia bei protas juda kartu: kūnas – dvasia juda muzikos – šokio ritmu. Tame šokyje į paviršių iškyla seni prisiminimai, archajiški prisiminimai, žinios, kurias praradome keliaudami čia per vandenyną. Tęsiu Coetzee alegorinės trilogijos, kurioje Jėzus – tiesiog (ne)paprastas berniukas, vardu Dovydas – skaitymą. Dovydas su jį globojančiais Simonu…

Ji taps rašytoja, o kadangi bus rašytoja arba kadangi būtent dėl to bus tapusi rašytoja, ją nuolat glumins žodžių netikrumas. Žodis – ne dalykas, ne. Dalykas – ne žodis. Tačiau kažkaip abu tie – dalykai – tapo neišskiriami. Galbūt viskas tėra baisi klastotė? Žodžiai buvo tarytum nematoma oda, aptraukianti pasaulį ir suteikianti jam realumo. Tačiau…

Galbūt vadinamasis dvasinis patyrimas tiesiog reiškia pilnatvės ir tarpusavio ryšio su pasauliu pojūtį, suvokimą, kad individualumas ir totalumas yra susipynę ir kad niekas nėra atskira ar svetima. Šitaip žvelgiant viskas aplink tampa dvasinga pačia giliausia prasme. Mokslinis darbas yra dvasingas. Kaip ir indų plovimas. Svarbu vidinis jausmas. Turite visa esybe jį išgyventi. Visa kita tėra…

– Man toks mąstymas atrodo pasenęs. Pagal senąjį mąstymą, kad ir kiek ko turėtum, vis tiek nuolatos ko nors trūksta. Tą ko nors daugiau tu vadini aistra. Vis dėlto sutikčiau lažintis, kad jeigu rytoj tau būtų pasiūlyta visa aistra, kurios trokšti – pilnas kibiras aistros, tu bemat aptiktum kokį nors naują trūkumą, stoką. Šis amžinas…

Tai, kas buvo pastatyta, kad atrodytų tvirta, buvo trapu laiko akivaizdoje, nes laikas nejuda, – jis ne žmogus, o gyvūnas. Laikui nerūpi, jeigu iškrinti iš jo. Jis tęsiasi toliau be tavęs. Jis tavęs nemato – jis visada aklas žmonėms ir tam, ką darome, kad jį sulaikytume, mūsų taksonomijoms, valymams, tvarkymams, dėstymams. Net ši trobelė su…

Iš tiesų, 1970 metų rugsėjį pasaulį valdė moterys – tiksliau sakant, jį valdė jaunos hipės. Vyrai tik trainiojosi aplink žinodami, kad tai, kas juos traukė, nebuvo mada, – jos šioje srityje buvo kur kas pranašesnės už juos. Taigi jie galutinai nusprendė pripažinti esantys priklausomi ir dienas leido it apleistieji, maldaujantys: “Globok mane, esu vienišas ir…