⛰️ Nežinau, kaip Tau, bet man kalnai visada veikia kaip lakmuso popierėlis: akimirksniu apnuogina tai, ką bandau paslėpti po kasdieniais reikalais. Būtent čia, Italijos kalnuose, į rankas pasiėmiau Paolo Cognetti knygą „Vilko laimė“. Skaityti ją ten, kur oras retesnis, o aplinkui spengia ta pati kalnų tyla, buvo visiškai neįtikėtina patirtis. Ši knyga mane giliai palietė…
🇭🇺 Šį mėnesį visiškai atsitiktinai įsisukau į vengrų kilmės autorių ratą. Gabor Maté, Edith Eger, o dabar – ir Sándor Márai klasika, romanas „Skyrybos Budoje“. Tai jau trečioji vengriško konteksto knyga mano rankose per pastarąsias savaites. 🏢 Nors pavadinimas iškart provokuoja rytietiškas asociacijas, Budos asmenybės ar religijos čia nerasite – veiksmas keliasi į istorinį Vengrijos…
💬 Štai įveikiau dar vieną Maxence Fermine romaną – „Juodasis smuikas“. Perskaičiau jį ir supratau, kad stebuklas neįvyko. Kaip ir neseniai skaitytas „Opijus“, ši knyga man nepaliko gilaus įspūdžio ar peno ilgais apmąstymams. 🎻 Tačiau tai nereiškia, kad ji bloga. Istorija apie aistrą muzikai, paslaptį ir genialų smuikininką yra įtrauki ir vizualiai turtinga. Autorius meistriškai…
💬 Kai kurios knygos ateina tam, kad supurtytų, o kai kurios – kad tiesiog pravėdintų protą. Neseniai skaitytas to paties autoriaus „Opijus“ paliko sunkesnį, tirštesnį įspūdį, o štai Maxence Fermine „Sniegas“ mane palietė kur kas švelniau. Ji visiškai kitokia – jautri, subtili, romantiška, labiau primenanti skaidrią pavasario pasaką, o ne klasikinį romaną. ❄️ Čia viskas…
💬 Kiekvienas iš mūsų savo prote turime po nematomą kalėjimą. Jį statome iš praeities nuoskaudų, baimės nuvilti kitus, slopinamų emocijų ir to nuolatinio, griežto vidinio kritiko balso, kuriam niekada tavęs negaila. Mes dažnai ieškome išorinių kaltininkų, tačiau Edith Eger savo knygoje „Dovana“ primena paprastą tiesą: didžiausią narvą sau susikuriame mes patys, kai pasirenkame likti aukos…
📖 Po sunkaus Gaboro Maté „Kai kūnas sako ne“, nuoširdžiai ieškojau ko nors lengvo, estetiško ir raminančio. Tikėjausi poetiškos pauzės, bet Maxence Fermine knyga „Opijus“ vietoj meditacijos įsuko į tikrą dopamino karštinę. Tai buvo ne poilsis, o karštligiškas lėkimas per puslapius, norint kuo greičiau pasiekti pabaigą ir sužinoti, kuo baigsis tas aklas apsėdimas. 🐉…
Skaitau Gaborą Maté ir jaučiu, kaip viduje viskas įsitempia. Knyga „Kai kūnas sako ne“ kerta per sąžinę visiems, kurie išmokome būti patogūs, supratingi ir visada pasiekiami. Mes klaidingai įsivaizduojame, kad emocijos lieka tik galvoje, bet imuninė sistema girdi kiekvieną nutylėtą „ne“ ir kiekvieną nurytą pyktį. Maté rašo: „Jei nesugebame ištarti „ne“, mūsų kūnas tai padarys už…
„Skrydis virš gegutės lizdo“ daug kam asocijuojasi su Jack‘o Nicholson‘o šypsena ekrane. Bet kai skaitai knygą, tas vaizdas nublanksta prieš daug nepatogesnį klausimą: kiek Tavo ramybė yra tikra, o kiek – tiesiog gerai išmoktas paklusnumas? Sėdėdama prie jūros galvojau apie tai, kad mes visi turime savo „gegutės lizdus“. Tai nebūtinai grotos ar palatos. Dažniausiai tai…
Prisipažinsiu – šią knygą skaičiau ilgai. Virš 500 puslapių gylio ir sudėtingumo nėra tai, ką surytum per savaitgalį. Mano kelionė su ja buvo banguota: iš pradžių – didelis susidomėjimas, vėliau sekė etapas, kai darėsi nuobodu, o štai paskutinis trečdalis… Jis mane tiesiog įkalino. Jaučiausi patekusi į labai keistus spąstus. Mano protas šaukė: „Dar, dar truputį!…
„Kai dingsta kas nors brangaus ir nepakeičiamo, jaučiamės lyg pabudę iš sapno. Mano atveju tas jausmas buvo siaubingai tikras. Juk manoji palaima kilo iš tokios pat paslapties kaip ir sapno palaima, ji radosi iš galimybės laisvai vienu metu išgyventi viską, kas įmanoma, žaidžiant sumaišyti išorinius ir vidinius dalykus, kaip kulisais naudotis laiku ir erdve. Kaip…
