AirBrush_20220618072640

Andrus Kivirähk: Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

Suku dabar mintyse savo gyvenimą, ir jei nežinočiau, kad visi tie įvykiai iš tikrųjų nutiko, sakyčiau, kad tai neįmanoma. Paprastai juk taip nebūna. Būtent toks reikalas ir buvo: nugyvenau neįprastą gyvenimą. Arba, teisingiau pasakius, tikrai gyvenau, stengiausi gyventi – bet pats pasaulis aplink mane pasikeitė. Vaizdžiai kalbant: ten, kur seniau buvo sausa žemė, dabar vilnijo…

AirBrush_20220614115106

Hiromi Kawakami: Mokytojo portfelis

Laikai pasikeitė – šiomis dienomis į moterį, keliaujančią vieną, niekas nebežiūri įtariai. Mikliai palydi į kambarį, mikliai papasakoja, kur surasti valgyklą ir vonias, mikliai nurodo išvykimo laiką. Man irgi nebeliko nieko kito, kaip tik mikliai išsimaudyti, mikliai pavakarieniauti, dar kartą mikliai pasimaudyti – daugiau daryti nebuvo ko. Mikliai užmigau ir kitą rytą mikliai išvykau. Baigta.…

AirBrush_20220610134529

Guillaume Musso: Popierinė mergina

Tvirtai tikėjau šia teorija. Visada maniau, kad knyga iš tiesų egzistuoja tik per santykį su skaitytoju. Aš pats, sulaukęs tokio amžiaus, kai jau mokėjau skaityti, visada stengdavausi kuo labiau įsijausti į išgalvotą man patinkančių romanų pasaulį, bandydamas nuspėti turinį, susikurdamas šimtus hipotezių, visuomet stengdamasis vienu žingsniu aplenkti autorių ir mintyse pratęsdamas personažų istoriją net tada,…

Yukio Mishima: Auksinė šventykla

Apskritai, mano gyvenimiškoje patirtyje vyravo tam tikras kodas. Tarsi veidrodžių koridoriuje, vėl ir vėl, iki begalybės, atspindinčiame kokį nors atvaizdą. Praeityje matyti dalykai aiškiai atsispindėjo pirmą kartą patiriamuose, ir jaučiau, kad nesąmoningai esu tokių panašumų vedamas į to koridoriaus užkaborius, į kažkokį nežinomą vidinį kambarį. Mes nesusiduriame su savo lemtimi netikėtai. Vyras, kuriam kažkada gyvenime…

AirBrush_20220606105349

Olga Tokarczuk: Jautrusis pasakotojas

Literatūra, kurdama ypatingo ontologinio statuso pasaulius, ištraukia mus iš savęs pačių, ir leidžia dalyvauti išgyvenimuose, kurių kitaip nepatirtume. Gerai pagalvojus, didžioji dalis mūsų žinių, patirčių, skonių, polinkių ir emocijų yra tiesiogiai susiję su skaitytomis knygomis. Literatūrinius personažus laikome sau artimais, iš tikrųjų egzistuojančiais žmonėmis. Prisirišame prie jų, lyginame save su jais, kai kurie jų geba…

AirBrush_20220530160113

Françoise Sagan: Nebaigtas romanas

Juk gedulas turi tiek etapų. Pradedant jo žiaurumu, banalumu, kurie iš pradžių jus apsvaigina, o vėliau pažadina, pasmerkdami visiškam abejingumui, skatinančiam tiek pačius artimiausius, tiek tolimiausius laikytis “korektiškai”. Žodžiu, viskam tam, kas palieka mus pakrikusius, kone susierzinusius, bet po truputį vėl sujungia su gyvenimu ir nėra sielvarto dalis: su dienų eiga ir kaita, su akimirkomis,…

AirBrush_20220519163920

Fredrik Backman: Gyveno kartą Uvė

Mirtis – toks keistas dalykas. Žmonės neretai nugyvena gyvenimą, tarsi ji neegzistuotų, nors mirtis bene geriausiai pagrindžia esmines gyvenimo atkarpas. Vieni laikui atėjus tiek ją jaučiame, kad gyvename veržliau, labiau užsispyrę, labiau įsiutę. Kitiems nuolatos reikia jos buvimo šalia, kad bent suvoktų, kas ta jos priešingybė. O dar kiti, žiūrėk, tiek į ją pasineria, kad…

Raminta Vdovycaite 10

Apie žavėjimąsi augalais

Šiandien – Tarptautinė žavėjimosi augalais diena. Kai prieš kažkiek metų pranešiau sūnui apie šią šventę, jis nustebęs paklausė, argi man ne kiekviena diena – tokia. Iš tiesų! Esu pakvaišusi dėl augalų, žaviuosi jų spalvomis, formomis, gyvybingumu, atsinaujinimo ciklais, o stebėdama taškučio dydžio sėklos virsmą galingu medžiu kaskart būnu kupina pagarbios nuostabos. Augalai gyvavo daugybę laiko…

Eindhoven

Tegyvuoja meilė!

Vakar grįžau iš mini atostogų Nyderlanduose. Keista buvo praleisti sekmadienį vienoje laisviausių pasaulio šalių žinant, kad tėvynėje kažkas tuo metu susirenka siejamas neapykantos kitokioms šeimoms nei jo/s. Man atrodo, kad būtume laimingesni leisdami būti laimingais visiems. Tegyvuoja meilė! Kokia tavo reakcija? +1 0 +1 0 +1 0 +1 0 +1 0 +1 0 +1 0…

20220511_200933

Samanta Schweblin: Pilna burna paukščių

– Aš iš tikrųjų manau, kad prarandu greitį, – pasakė žiūrėdamas į kiaušinienę. – Jaučiu, kad netrukus mirsiu. Prisitraukiau prie savęs jo lėkštę tiesiog norėdamas jį paerzinti. – Taip nutinka, kai nustojame daryti tai, kas mums geriausiai sekasi,- pasakė. – Tada ir numirštame. Paragavau kiaušinienės, bet ji jau buvo atšalusi. Toks buvo mūsų paskutinis pokalbis…

Loading blog posts...

Būsimi renginiai

Naujausi komentarai

Socializuokimės smarkiau

Skaičiuojame aveles

Hits: 0