Kur link sukame? Tenorime pasakyti, kad dalykai, kurie atrodo normalūs ar nenormalūs, nebūtinai tokie ir yra. Visi anksčiau išvardyti pavyzdžiai, taip pat ir „seilių alus”, kažkam yra gardūs, o tai, ką nuolat valgote jūs, galbūt kitus suvimdytų. Tai ypač aktualu kalbant apie intymias, asmenines, biologines patirtis – tokias, kaip valgymas ar seksas; neturime pamiršti, kad…
Išveskime savo širdis pasivaikščioti po girias ir paklausyti, ką joms šnabžda medžiai senoliai.
Šnekos jiems niekada nepritrūkdavo: jei laikas yra mintis, tai ją laikyti tuščia ar – mintimi apie esatį? Ar mūsų kūnai prisikels su savo turima medžiaga ir jos forma? Jei sielai netrukdytų jos artimumas kūnui, ar jai pasisektų susijungti su dvasine substancija, ar visiškas susijungimas įmanomas, kol nenuslopintos visos fizinės galios? Ar visos blogybės yra neigimai?…
Jau dvyliką metų su sūnumi kas vakarą skiriame laiko pokalbiui apie praėjusią dieną. Siekdami aiškiau įsisąmoninti savo patirtis, užduodame vienas kitam klausimus apie tai, kuri akimirka buvo džiugiausia/liūdniausia/pikčiausia, koks žmogus nuteikė ne-/maloniausiai ir panašiai. Kai kalbėjomės apie praėjusį savaitgalį, man buvo sunku išrinkti, kas labiau patiko – Šokio miniatiūrų vakaras ar pasivaikščiojimas miške dairantis grybų.…
Kadaise vienas pažįstamas pareiškė, kad Lietuvoje jam per tamsu, per niūru, ir žmonės per mažai šypsosi, todėl grynai dėl savo psichologinės gerovės nusprendė emigruoti į šiltus kraštus. Man ši priežastis nuskambėjo keistai ir neįtikinamai – argi nėra taip, kad viskas mūsų viduje? Ir saulė, ir šypsenos… Man atrodo, kad jei sunku jas įžvelgti gimtinėje, užsieniuos…
Kai nekvaršiname sau galvos dėl to, pavyksta mums savo veiksmais kurti meną ar ne, tačiau kiekvieną akimirką iš visų mūsų poelgių sklinda rimtis ir sąmoningumas, tada kiekviena gyvenimo minutė tampa meno kūriniu. Gebame kurti netgi tada, kai netapome ir nerašome. Esame sklidini grožio, džiaugsmo ir ramybės, mūsų dėka daugelio žmonių gyvenimas tampa gražesnis. Kartais geriau…
Ilgai bandžiau įsikalbėti, kad tasai chaosas, kuris yra mano kūnas, vis dėlto sudaro patį žmogiškosios būties branduolį. Aš turiu valią ir protą, turiu plakančią širdį, porą kvėpuojančių plaučių ir – svarbiausia – tiek daug gebančias žmogaus smegenis, kad net man pačiai baisu. Tačiau guvūs pasidrąsinimai nepadėjo. Vis dėlto galų gale buvau priversta pripažinti, kad esu…
Priešingai nei mano motinos kartoje, kuriai neturėti vaikų atrodė visiška anomalija, manojoje daugybė moterų nusprendžia susilaikyti nuo šio žingsnio. Pavyzdžiui, mano drauges būtų galima padalyti į dvi vienodai dideles grupes – tas, kurios svarstė apie galimybę atsisakyti savo laisvės ir savanoriškai pakliūti į mūsų rūšies išsaugojimo žabangas, ir tas, kurios mieliau pasirinkti tverti visuomenės ir…
Šią akimirką mintis apie praeities savęs atskyrimą nuo dabartinio savęs gali kelti nerimą. Net teigiami pokyčiai gali sukelti neigiamas emocijas: identiteto vystymasis gali išmušti iš vėžių ir priversti jaustis atsietiems. Tačiau paaiškėjo, kad laikui bėgant pergalvoti, kas esate, yra naudinga protinei sveikatai – tol, kol nuosekliai atsekate, kaip iš praeities atėjote iki dabarties. Vienas tyrimas…
Nuolat atidžiai stebint be paliovos kintančią patirties tėkmę, protas ir kūnas, kuriuos paprastai suvokiame kaip „aš” ir „mano”, pamažu tampa nebe tokie tvirti. Priklausomybę keliančias ir atskirumo jausmą skatinančias mintis – nuomones, kritiką, prieraišumą, visokius „man patinka” arba „man nepatinka” – imame suvokti kaip laikinas, pralaidžias ir atsitiktines, o ne būtinai teisingas. Ima trauktis jausmas,…
