Kristina Petrauskė: Slanimo raganos

Romane nėra laimingos pabaigos. Bet tokios pabaigos neturėjo daugybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų. Istoriją mes linkę romantizuoti, idealizuoti jos veikėjus, mėgstame save tapatinti su poniomis, vilkinčiomis šiugždančiais šilkiniais krinolinais, ir riteriais, blizgiais šarvais ar leopardo kailiais besipuošiančiais husarais. Tokios istorijos mokomės iš vadovėlių, o paprastų, bet neprastų moterų balsai dažniausiai lieka neišgirsti. 

Kristinos Petrauskės „Slanimo raganos“ – tai romanas, kuris leidžia išgirsti tuos balsus. Jis yra ne apie magiją, o apie istorinę neteisybę, apie sisteminį smurtą, kurio auka tapo moterys. Apie baimę, kurią sukeldavo moters žinojimas, ryšys su gamta, gydymo praktikos ar tiesiog – kitaip mąstanti laikmečio asmenybė.

E. Gudo ir Ž. Petrauskaitės „Ambicingos ir įtakingos“ man tapo puikiu tramplinu į šį romaną – po kelionės per XVII–XIX a. aristokračių gyvenimus, nusileidau į nebe tokią puošnią, bet ne mažiau svarbią eilinių moterų kasdienybę. Į laiką, kai raganų medžioklė pasiekė ir Lietuvą – kaip dar viena priemonė užgniaužti stiprių moterų balsus.

Grožinė literatūra leidžia tai, ko neparodo statistika – įsižiūrėti į konkretaus žmogaus skausmą, neteisybę, baimę, kuria buvo pridengtas sisteminis moterų persekiojimas. Tai skaudi, bet reikalinga kelionė į mūsų istorijos šešėlius.

Beje, knygos „Ambicingos ir įtakingos“ pristatymą vedė pati Kristina Petrauskė – jau tada mane sužavėjo jos charizma, išmanymas ir gebėjimas išlaikyti publikos dėmesį. „Slanimo raganos“ tik dar kartą patvirtino – ji ne tik puiki istorikė, bet ir nuostabi pasakotoja.

Rekomenduoju visiems, kurie nori giliau pažinti mūsų istoriją – tokią, kokia ji buvo: nepatogią, nešvytinčią, bet tokią, kurią turime žinoti.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.