Joan Didion: Maginio mąstymo metai

Pasirodo, gedulas – tai vieta, ir nė vienas iš mūsų jos nepažįstame, kol nepasiekiame. Numanome (žinome), kad artimieji gali mirti, bet negalvojame toliau nei kelios dienos ar savaitės iškart po tos įsivaizduojamos mirties. Net ir tas kelias dienas ar savaites suvokiame klaidingai. Jei mirtis būtų staigi, galbūt nujaučiame, kad patirtume šoką. Nesitikime, kad šis šokas bus visa naikinantis, luošinantis tiek kūną, tiek protą. Galbūt nujaučiame, kad būsime sugniuždyti, kad išprotėsime nuo netekties, kad niekas nesugebės mūsų paguosti. Nesitikime, kad išprotėsime tikrąja to žodžio prasme – šaunūs klientai, tikintys, kad sutuoktinis netrukus sugrįš ir jam reikės batų. Mūsų įsivaizduojamo gedulo modelis bus „gijimas”.

Garsios rašytojos atsiminimų knyga, kuria ji bando pati suvokti ir mums paaiškinti, kaip žmogus išgyvena staigią labai artimo žmogaus netektį, kas tuo metu vyksta jo širdyje ir galvoje.

Joan Didion rašo apie savo vyro, su kuriuo praleido keturiasdešimt metų, mirtį ir tuo pačiu metu užklupusią sunkią dukters ligą su tokia vidine drąsa ir skaidrumu, kad skaitytojas ima matyti save jos skausme. Ji tyrinėja gedulą – ne tik kaip emociją, bet kaip būseną, kurioje griūna logika, o „maginis mąstymas“ tampa būdu išlikti.
⠀
Tai knyga tiems, kurie ieško žodžių savo netekčiai. Knyga tiems, kurie myli giliai. Skaitant ją šimtą kartų norėjosi kuo stipriau apsikabinti savo artimiausiuosius. Kol galiu tai padaryti.
⠀
Rekomenduoju skaityti lėtai. Su pauzėmis. Su pagarba sau ir savo išgyvenimams.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.