Pranė Dundulienė: Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose

Lietuviai tikėjo, kad vėlės, įgijusios paukščio pavidalą, gyvena medžiuose. Todėl kai kurie miško, ypač esantys arčiau gyvenviečių, medžiai pradėti laikyti vėlių-paukščių buveinėmis. Iš čia taip pat kilo didžiulė pagarba medžiams: jie buvo laikomi šventais, neliečiamais. Jų šlamesys, šakų tarškėjimas, girgždėjimas esą vėlių-paukščių buvimo ženklas. Ricielių apylinkėse (Lazdijų raj.) sakoma, kad jei medis girgžda, jame esą atgailaujanti žmogaus vėlė prašanti pagalbos.

Pranės Dundulienės knyga „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose“ yra unikalus etnologinis tyrimas, atskleidžiantis, kokią reikšmę medžiai turėjo mūsų protėvių pasaulėžiūroje, papročiuose ir kasdieniame gyvenime. Autorė, remdamasi gausiais istorijos, folkloro, archeologijos ir lingvistikos šaltiniais, nagrinėja senovės lietuvių ryšį su medžiais kaip šventaisiais gamtos objektais, deivėmis, dvasių buveinėmis ir apeiginių ritualų dalimi.

Knygoje išsamiai aptariami įvairūs medžiai – ąžuolas, liepa, beržas, eglė ir kiti – jų simbolika, maginės savybės bei vieta mitologijoje. Analizuojamos sakmės, kuriose medžiai įgyja mistinių savybių – jie kalba, virsta žmonėmis arba yra žmogaus sielos buveinė. Kai kurios istorijos pasakoja apie žmones, kurie po mirties tampa medžiais, taip pabrėžiant reinkarnacijos ir gamtos cikliškumo idėją.

Dundulienė detaliai aprašo, kaip medžiai buvo naudojami įvairiuose papročiuose, aptariamos gydomosios ir apsauginės medžių savybės. Pvz., beržo sula laikoma sveikatinančiu gėrimu, o kadagio dūmai – apsauginiu užkeikimu nuo piktųjų dvasių.

Autorė ne tik sistemingai pateikia faktus, bet ir atkuria senovės pasaulėvaizdį, kuriame gamta neatsiejama nuo žmogaus dvasinio gyvenimo. Nors knyga parašyta akademiniu stiliumi, ji lengvai suprantama ir platesniam skaitytojų ratui.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.