Ne ne ne, purtau galvą, vasaros vidurys savo buvimu manęs neliūdina. Sukelia nostalgiją? Galbūt, bet esu iš tų, kuriems kone viskas ją sukelia. Esu įsimylėjusi kiekvieną šiuo metu vykstančią (vystančią?) akimirką ir…

Tikras momentas, vienintelis, kuris yra realus – čia ir dabar. Po valandos aš galiu būti persigalvojusi dėl to, ką parašiau, ateities spėjimu neužsiimu. Kas gali būti absurdiškesnio, nei priesaika mylėti visą gyvenimą?…

Prisiekiu, pradėjusi bloginti nesitikėjau, kas viskas taip toli nusiris. Na, ne tiek laiko, kiek įsitraukimo prasme. Myliu jus visus labai ir dovanoju po mielą rožinį bučkį kiekvienam asmeniškai! Kaip jau kažkas komentaruose…

Rožinės paklodės sulipo nuo nesukramtytų saldainių ir oras aplink taip tyliai kužda: išeik dar neišeik… Nes pirmykštės moterys nenešiojo aukštakulnių ir velniokišką seksualumą spinduliuodavo gosliomis lūpomis, jau išmokau deramai šypsotis. O vasara…

Pliaupiant tragikomiškiems lietums ir spiginant tūkstančiams saulių susodinu visus savo buvusius mylimuosius (ar įmanomas toks žodžių junginys? mylėti+būtasis laikas?) ant melsvo suolo ir kvočiu žerdama šaltus purslus ant veidų: pasakykit, mielieji, kodėl…

Kai gimsti, iš šiltos jaukios aplinkos papuoli į nepažįstamų žmonių būrį. Bandai juos prisijaukinti, paversti savais. Nes tarp tokių smagiau. Saugiau. Nesąmoningai taip išpuola, kad per savo gimtadienius vis kartoju tą pirminį…