Kaip PinkCity stiklo duris daužė

Kai gyveni rožiniame pasaulyje keletą centimetrų pakilus nuo žemės, susidūrimas su realybe kartais būna skausmingas. Striksėdama iš džiaugsmo, kad baigėsi darbo savaitė, užklydau į parduotuvę maistuko, ilgai neužtrukus suku link mašiniuko ir staiga būūūmt! Atsitrenkiau į stiklines duris. Užsisapnavusi viena akim žvilgtelėjau – trenkiausi kakta, o stiklas įskilęs apačioj – pamaniau hm, parduotuvė tik praeitą savaitę atsidarė, o aš jau ne pirma, į ją susižalojusi. Įsėdus mašinon keleivio dureles atidarė dėdė, panašus į apsauginį – eikite su manimi, panele. Pasirodo, tai aš tas duris suskaldžiau! Na taip, kelėną truputį irgi suskaudo. Ar dėl guzo ant kaktos, ar dėl situacijos absurdiškumo parduotuvės vedėjos kabinete apsipyliau ašaromis – tenykštėms darbuotojoms akivaizdžiai manęs pagailo. Vargšė mergaitė lengvute suknute su rožiniu kaspiniuku nugaroj (kolegos apibūdino kaip tobulą aprangą drugelių gaudymui gėlėtoj pievoj) – tai kaip čia Tau nutiko? Kopijuojasi mano asmens dokumentą, rašosi telefono numerį, o aš prisimenu visokias ten amerikas ir kitus užsienius, kur ant kiekvieno stiklo priklijuotas įspėjimas tokiems kaip aš – čia stiklas, ne oras! Galvoju, jei lieps sumokėt, aš juos teisman nutempsiu, kam vargšės mano galvos nesaugo ir neperspėja, kad yra durys! Bet oi, grįžus namo parduotuvės vadėja paskambino: kaip jaučiatės, Jovita? Prisipažinimas, kad guzą skauda, ją prajuokino ir maloniu balsu mane informavo, kad jokių pretenzijų man neturi ir kad galiu būti rami. Vis tiek skauda. Auč.

Gerai, kad namie laukė paguodimas:

Gaivaus braškinio deserto, netgi pavadinto blogeriškiausiu, serbentinis variantas. Skanaus, ir kai pamatysi mane einant į sieną, perspėk!

Hits: 2