Sraigė

snail.jpgTikras momentas, vienintelis, kuris yra realus – čia ir dabar. Po valandos aš galiu būti persigalvojusi dėl to, ką parašiau, ateities spėjimu neužsiimu. Kas gali būti absurdiškesnio, nei priesaika mylėti visą gyvenimą? Kokias garantijas gali duoti savo jausmams? Veiksmams – galbūt. Jei aplinkybės susiklostys palankiai, šįvakar galim tartis susitikti.

Žibėk žibėk, mažoji žvaigždele, dabar Tavo akimirka! Nesakau, kad po minutės jau bus per vėlu, bet kodėl nepasidžiaugus ir dabar, ir paskui, užuot tik vėliau?

Nuolatinis laikinumas tvyro kaip liaunas voratinklis tarp pirštų, pulsuoja karštom srovėm ir virpa nuo tikrumo svorio. Niekuo nesiruošiu Tavęs įtikinėt, nereikia įrodymų ir isterijos, argumentų ir balso. Nes – pliumpt – ir nebėra akimirksnio, ir viskas vėl aukštyn kojom arba lygiai taip pat.

Todėl mes skraidom langus skersvėjams atvėrę, glostom nuogas nugaras vienas kitam per miegus, kraustom apdulkėjusias knygas iš kambario į kambarį. Daug čiaudom, nelinkėdami sveikatos. Ir iš vieno žvilgsnio viskas aišku. Nes jis skimbčioja čia ir dabar.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 0

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Timas
2008 07 22 | 14:52

gražiai labai

Stiuartas
2008 07 22 | 15:25

Tikras vienos akimirkos įrašas. jaučiasi kažkoks pastovus laikinumas

Blogorama nr 1. | Tomo Čitavičiaus blogas
2008 07 22 | 15:59

[…] Šiandien PinkCity turėjo problemų, o vyriškiai puolėm jas tvarkyti. Po visų bėdų pasirodė Įrašas, kurį skaičiau kelis kartus ir jis man patiko. Šiandien vakare, prieš miegą reikės dar […]

Tamagochi
2008 07 22 | 16:29

na bet juk norėtum išgirsti / duoti priesaiką mylėti iki gyvenimo pabaigos, nepaisant jos absurdiškumo? 😉

Gražus atnaujintas dizainas.

PinkCity
2008 07 22 | 16:39

Galėčiau tik prisiekti rūpintis mūsų santykiais, dėti pastangas jų kūrimui ir nenuleisti rankų, kai bus labai sunku…
Ačiū.

Monika
2008 07 22 | 16:49

Tiesiog ne visada ir ne viskas klostosi pagal priesaikas, Tamagoshi. Nutinka ir taip, kad turi isduoti viena priesaika ir priimti kita. Labai svarbu ismokti, kad viskas gali pasikeisti bet kuria akimirka, nes pripratus prie nekintamumo, bet koks pakytis tampa skaudziu.

Monika
2008 07 22 | 16:50

Beja, gal del to, kad greit asociacijos nusipiese galvoje, gal del dar ko, bet man sis irasas pasirode toks liudnas liudnas…

Dina
2008 07 23 | 13:09

Ir man liūdnokas.. Viskas gerai, Rožinio miesto gyventoja? Ar vis dar ryte gali nubusti su šypsena ir šviesiom mintim?

PinkCity
2008 07 23 | 15:14

Viskas stebuklingai nuostabu. Tikrai.

Tamagochi
2008 07 25 | 20:43

Žinai, su tuo meilės amžinumu…

Ar tu galėtum vieną dieną pasakyti savo vaikams, – “žinot, aš jūsų nebemyliu, nes įsimylėjau kaimyno vaikus. Jie geriau mokosi, klauso tėvų, yra gražesni. Tad nuo šiol gyvensiu su jais.” Juk skamba absurdiškai, ar ne?

Nejaugi tik genetika mums trukdo tai pasakyti? O kas tada myli – mes ar mūsų genai?

PinkCity
2008 07 28 | 8:25

Tamagochi, nesakau, kad pamačiusi gražesnį, geresnį ar protingesnį žmogų, pulsiu prie jo išduodama ilgai kurtus santykius. Savo elgesį galiu kontroliuoti, tačiau sąmoningai priverstinai įsimylėti ar išsimylėti?

Palikti atsakymą