Tyla leidžia susikaupti kalbėtojui, o auditorijai pasiruošti klausyti. Neužkiškite žodžiais šios akimirkos, kai galite pakalbėti kūno padėtimi, žvilgsniu apžvelgdami salę, susipažindami ar pamatydami pažįstamus veidus. Jei žmonės nepažįstami, tą tylos akimirką išnaudokite akių kontaktui užmegzti su tais, kurie jau tam pasirengę – į jus žiūri, šypsodamiesi ar ne. Tai bus pirmieji žmonės, kuriems sakysite kalbą.…
Romane nėra laimingos pabaigos. Bet tokios pabaigos neturėjo daugybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų. Istoriją mes linkę romantizuoti, idealizuoti jos veikėjus, mėgstame save tapatinti su poniomis, vilkinčiomis šiugždančiais šilkiniais krinolinais, ir riteriais, blizgiais šarvais ar leopardo kailiais besipuošiančiais husarais. Tokios istorijos mokomės iš vadovėlių, o paprastų, bet neprastų moterų balsai dažniausiai lieka neišgirsti. Kristinos Petrauskės „Slanimo…
Moterys šiais laikais gerbiamos ne tik kaip gyvybės tęsėjos, bet ir dėl savo proto, talento, pasiekimų, nė kiek ne mažesnių nei vyrų. Bet taip buvo ne visada. Po Liublino unijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur pakviesime nusikelti, daugumos pilietinių teisių, kurios šiandien atrodo įprastos ir nediskutuotinos, moterys neturėjo. Bajoriškoji demokratija galiojo tik vyrams, teisės balsuoti Lietuvos…
Visa tai sakau jums todėl, kad žinau, ką reiškia nerimauti dėl viešos kalbos, paverčiant ją kažkuo rimtu ir bauginančiu. Klausykite, aš esu introvertė. Galbūt drąsi introvertė, bet iš tikrųjų laimingiausia jaučiuosi tada, kai galiu jaukiai įsitaisyti su įdomia knyga kokioje nors ramioje vietelėje ar žiūrėti į jūrą. Taigi teoriškai kalbėti daugybės žmonių akivaizdoje man turėtų…
Meilė miršta ne dėl to, kad ja persisotinama, greičiau tas persisotinimas atsiranda dėl nekantrumo, nekantrumo kūnų, kurie žino esą pasmerkti ir norėtų gyventi, norėtų per jiems skirtą laikotarpį nepraleisti jokios progos, neleisti pasprukti jokiai galimybei, kurie norėtų maksimaliai išnaudoti tą ribotą, vis trumpėjantį, menką gyvenimo laiką, o išeidami negali mylėti nieko, nes visi kiti jiems…
Pasirodo, gedulas – tai vieta, ir nė vienas iš mūsų jos nepažįstame, kol nepasiekiame. Numanome (žinome), kad artimieji gali mirti, bet negalvojame toliau nei kelios dienos ar savaitės iškart po tos įsivaizduojamos mirties. Net ir tas kelias dienas ar savaites suvokiame klaidingai. Jei mirtis būtų staigi, galbūt nujaučiame, kad patirtume šoką. Nesitikime, kad šis šokas…
Kaip vanduo visada teka iš viršaus žemyn, valdomas žemės traukos, taip ir emocijos, regis, paklūsta tam tikram gravitacijos dėsniui ir iškyla į paviršių, kai būname šalia žmogaus, su kuriuo mus sieja ryšys, kuriam esame patikėję savo jausmus. Pasidaro labai sunku įtikinamai meluoti ar išsisukinėti. Ypač kai tie jausmai, kuriuos mėginame paslėpti ar apie kuriuos meluojame,…
Meilė teturi vieną troškimą – išsipildyti. Bet jeigu ir mylėdamas neatsisakai troškimų, tegu tavo troškimai būna tokie: Ištirpt ir srauniu upokšniu čiurlenti nakčiai savo dainą. Pažinti beribio švelnumo skausmą. Būti sužeistam savo meilės suvokimo; Ir noriai, džiaugsmingai lieti kraują. Nubusti auštant, džiugiai plastant širdžiai, ir dėkoti už dar vieną meilės dieną; Nurimti dienovidžio valandą ir…
Lietuviai tikėjo, kad vėlės, įgijusios paukščio pavidalą, gyvena medžiuose. Todėl kai kurie miško, ypač esantys arčiau gyvenviečių, medžiai pradėti laikyti vėlių-paukščių buveinėmis. Iš čia taip pat kilo didžiulė pagarba medžiams: jie buvo laikomi šventais, neliečiamais. Jų šlamesys, šakų tarškėjimas, girgždėjimas esą vėlių-paukščių buvimo ženklas. Ricielių apylinkėse (Lazdijų raj.) sakoma, kad jei medis girgžda, jame esą…
Tai tebuvo šypsena, daugiau nieko. Ji nieko nepakeitė. Tik šypsena. Smulkmena. Lapas miške, drebantis, pažadintas išgąsdinto paukščio skrydžio. Bet aš ją priimsiu. Išskėstomis rankomis. Nes, atėjus pavasariui, sniegas tirpsta po vieną snaigę, ir galbūt aš ką tik pamačiau tirpstančią pirmąją snaigę. Bėgau. Suaugęs vyras lėkė su būriu klykiančių vaikų. Bet man buvo vis tiek. Bėgau,…
