Mėsos kepsnys viduryje truputį raudonas, todėl vienintelis būdas jį baigti, kad nepasidarytų labai bloga, – valgyti labai greitai, negalvojant. Svarbiausia, negalvoti, kad rausvas skystis, varvantis į lėkštę iš kepsnio, – tai kraujas gyvūno, kuris nužudytas tyčia, tam, kad būtų suvalgytas. Valgyti sparčiai, valgyti ir įsivaizduoti, kad lėkštėje nėra raudono skysčio, o vietoj jo – baltas, [...]
Arba Tailande, kitaip, šiuolaikiškai tariant. Nes jei jau visokie karaliai ir bžeskai gali, kuo aš prastesnė?
Jei rimtai, tai ne dėl pastarųjų savaičių įvykių šia šalimi susidomėjau. Pernai kovą atostogaujant Kanaruose teko lankytis viename žinomiausių pasaulio zoologijos sode Loro parke bei pačioje nuostabiausioje, kokioje teko būti, vandens pramogų oazėje – Siamo parke. Abi šios vietos priklauso [...]
Tai jau vakar buvom Vilniaus knygų mugėj, ir ten, aišku, spūstys ir nesusipratimai automobilių aikštelėse nežmoniški (niekas srautų nereguliuoja kažkodėl), užleidau vyriškąją giminę prie vairo, nes nesu pratusi baisiai dideliomis mašinomis baisiai siaurais tarpukais važinėtis beigi parkuotis, o pati stebėjau vairuotojų elgesį erzinančioje situacijoje. Atkreipiau dėmesį į vieną vyruką (netgi ne bet kokį, o patį [...]
Ketvirtadienio vakarą praleidau malonioje draugijoje – Audiovizualinių studijų centre vyko renginukas, kodiniu pavadinimu PDF, o jis šifruojasi kaip Paskaita-Diskusija-Filmas, ir sulaukiau nemažai dėmesio, nes užsiėmimą vedžiau aš. Iliustruodama skaidrėmis pasakojau apie tai, kas yra tinklaraščiai, kuo jie pranašesni už tradicinę žiniasklaidą, kodėl verta bloginti, nuo ko pradėti ir kaip populiarinti savo kūrinį, su kokiomis problemomis–dilemomis [...]
Aš neturiu nei pinigų, nei turto, nei vilties. Esu laimingiausias žmogus pasaulyje. Prieš metus, net prieš pusmetį, tariausi esąs menininkas. Daugiau apie tai negalvoju, aš tiesiog esu. Visa tai, kas buvo susiję su literatūra, nuo manęs atšoko. Dėkui Dievui, daugiau nebereikia rašyti knygų.
O kaip šita? Čia ne knyga. Čia paskvilis, apkalbos, diskreditavimas. Tai nėra knyga [...]
Nuoširdžiai stengiuosi nebūti iš tų žmonių, kurie perša kitiems savo įsitikinimus. Nevartodama alkoholio mielai linksminuosi su tai darančiais draugais, nevalgydama mėsos karts nuo karto mylimajam kotletų iškepu.
Na, bet juk galima kartais neįkyriai pasiūlyti alternatyvą mėsytei, ar ne? (juolab kad Gavėnia, draugai katalikai ir stačiatikiai) Pavyzdžiui, lęšius. Juose baltymų yra daugiau, nei mėsoje, būdami lygiai tiek [...]
Nes prieš kelias dešimtis metų jie krito po tankais, gindami Seimą, dabar patys daužo parlamento langus. Nes pirma virkavo tremtyje, negalėdami grįžti Tėvynėn, dabar veržiasi emigruoti iš jos. Nes anksčiau patys pasmerkdavo save badmiriavimui ir šalčiui miškuose, kovodami už šalies nepriklausomybę, dabar sotesnis duonos kąsnis yra svarbiausias gyvenimo prioritetas ir velniop tokią laisvę, jei negali [...]
O man tai žinai kokie žmonės atrodo įtariai keisti? Kurie atsisako švęsti visuotines šventes, kaltindami jas komercija – Kalėdas, Meilės dieną, Vėlines ir Velykas gal (nes irgi juk prekybcentriai būna užkimšti žvakutėmis/kiaušiniais). Nejaugi tik vieną dieną metuose gali prisipažinti mylįs? Ne, bet šią dieną – irgi. Ir mamą juk prisimeni ne tik pirmąjį gegužės sekmadienį, [...]
Man nereikia, kad raudonomis širdelėmis apklijuotų kaktą, akis, nosį, skruostus, lūpas, smakrą, ausis, plaukus, kaklą, visus drabužius ir plaštakas.
Man užtenka, kad padovanoja pavasarį.
1957 metų rudenį, atvykęs į San Franciską, įtariam imigracijos policininkui jis paaiškino, kad atkeliavo į JAV išmokyti žmones jogos. Pareigūnas jį praleido tik po to, kai ant jo stalo jaunasis jogas įspūdingai pademonstravo pilną Skėrį (sudėtinga jogos poza).
Na čia pameni, kaip rašiau, apie stovėseną ant smakro. Tai Skėrys ji vadinasi. Man dar oi toli iki [...]
