Henry Miller: Vėžio atogrąža

Henry Miller Vėžio atogrąžaAš neturiu nei pinigų, nei turto, nei vilties. Esu laimingiausias žmogus pasaulyje. Prieš metus, net prieš pusmetį, tariausi esąs menininkas. Daugiau apie tai negalvoju, aš tiesiog esu. Visa tai, kas buvo susiję su literatūra, nuo manęs atšoko. Dėkui Dievui, daugiau nebereikia rašyti knygų.
O kaip šita? Čia ne knyga. Čia paskvilis, apkalbos, diskreditavimas. Tai nėra knyga įprastine šio žodžio prasme. Ne, tai užsitęsęs įžeidinėjimas, spjūvis Menui į veidą, spyris į subinę Dievui, Žmogui, Likimui, Laikui, Meilei, Grožiui… kam tik norit.

Kai netenku vilties tapti tokia genialia rašytoja kaip Gombrowicz‘ius, prašau mūzos – bent apdovanok mane panašiu į Henry Miller‘io talentu. Jis man yra antrasis pagal mėgstamumą anti-rašytojas, tėkšiantis veiduosna anti-romanus. Čia tokis nuotykis man buvo nutikęs, kad aš nusprendžiau užsiregistruoti rašyk‘uose ir pažerti ten savo meno perlų, bet susilaukiau komentarų, a la „čia nėra jokio siūžeto“ (būtent su tokia ū raide), ir pagalvojau, kad velniop. Tai vat tokiems siūžetų mylėtojams ir mylėtojoms Miller‘io nevertėtų imti rankosna. (o Jūsų gyvenimas turi siūžetą? Nuosekliai vystomą veiksmą su prologu, dėstymu ir epilogu? Nes manasis tai teka sruvena vientisai, kaip atogrąžų tekstai)

Tik pamanykit, aš juk klaidžiojau po tuos tyrus prieš daug, daug metų. Iš mano jaunystės melancholijos neliko nė ženklo. Dabar dedu ant visko, kas buvo ar kas dar bus. Nepagydomai sveikas. Jokių graužačių, jokių apgailestavimų. Jokios praeities, jokios ateities. Man pakanka dabarties. Dienos, kuri yra dabar. Šiandiena! Le bel aujourd‘hui!

Nors iš pradžių buvo parašyta Vėžio atogrąža, tik po penkerių metų – Ožiaragio, aš pirma perskaičiau pastarąją. Nieko tokio, nes chronologinis nuoseklumas būtent taip ir išsidėsto – iš pradžių Miller‘is gyvena Amerikoje (ir tai aprašo Ožiaragyje), o paskui – Prancūzijoje (Vėžyje). Nieko tokio.

Aš – žmogus, siekiantis gyventi herojišką gyvenimą ir daryti pasaulį pakenčiamesnį pagal savo supratimą. Jeigu kurią nors silpnumo, atsipalaidavimo akimirką ar netekęs kantrybės aš išleidžiu garą – žodžiais stingstantį raudonai įkaitusio įniršio debesį, aistringą svajonę, slypinčią po poetinių vaizdinių apvalkalu, – ką gi, galite tai priimti ar nepriimti… tik netrukdykite man!

Ir man labai keista, kad šio rašytojo kūrybą daug kas tapatina su seksualine revoliucija, tarsi čia viskas suktųsi tik apie kekšes, jų vaginų vingius ir dulkinimąsi. Jei knygose ir yra paatviravimų apie seksą, tai tik todėl, kad, būdamas nuoširdus, autorius tiesiog pasakoja VISKĄ, o ne specialiai siekia sukelti kažkokias erotines asociacijas ar nupiešti skaitytojo pasąmonėje gašlius pornografinius vaizdelius. Čia – kaip ir visur – kas rūpi, ko labiausiai trūksta gyvenime, tą ir pastebi pirmiausia. Man, tarkim, daug įdomesnės pastraipos, kuriose Miller‘is stebisi dirbančiaisiais:

Didžiausias korektoriaus siaubas – grėsmė netekti darbo. Kai per petrauką susirenkam drauge ir kas nors paklausia: „Ką darytum, jeigu netektum darbo?“, per nugarą perbėga šiurpas. Arklininkas, rinkdamas arklidėje mėšlą, neįsivaizduoja baisesnio dalyko kaip pasaulis be arklių. Idiotiška būtų jam aiškinti, kaip klaiku visą gyvenimą rinkti garuojančius mėšlo gabalus. Žmogus gali pamilti net mėšlą, jeigu nuo jo priklauso jo gerovė bei laimė.

316 mėgstamų puslapių.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 20

9 Komentarai

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Kamanė
2010 02 18 | 11:27

Hm. Visai sudominai čia su ta knyga.

Šitos neskaičiau, o Ožiaragio atogrąža labai patiko. Labai labai.

Žiu
2010 02 18 | 12:51

Sudominai!

Man paskutiniu metu keistai nesiskaito.. Pradėjau skaityt gal keturias knygas vienu metu ir nė viena neužkabino tiek, kad tęst.. Gal čia banga kokia neskaitymo užėjo? 🙂

nanimo
2010 02 18 | 13:14

aš taip pat pirmiau į rankas paėmiau Ožiaragio atogrąžas. o visai neseniai sugraužiau ir Vėžio. žinojau, kad ji bus panaši į Ožiaragį, bet vistiek traukė. nes taip pat pritariu tau – nematau aš šių knygų kaip pornografijos. be tų atvirų vaizdų, manau, neitų pilnai įsivaizduoti, kokiam pasaulyje jis gyveno. ir kaip iš tikrųjų mąstė. visos atviros scenos aprašytos labai natūraliai – taip, kaip yra, kaip mato akys, kaip mato Milerio akys. ir tie mąstymo perliukai – kad ir tokie, kaip pavyzdys su korektoriaus darbu – taip cinkteli smegeninėn ir pagalvoji – ak, žmogeliai..

anda
2010 02 18 | 15:20

Jovita, ar iš visų perskaitytų knygų galėtum išskirti “pačią pačią”?

PinkCity
2010 02 18 | 15:59

Taip, kol kas tai yra įrašo pradžioje paminėto Gombrowicz‘iaus “Ferdydurkė”.

Salomėja
2010 02 18 | 16:32

Ferdydurkė manęs laukia nuosavų neskaitytų lentynoje. Iš atogrąžų – viena patiko labai, kita patiko baisiai nelabai :)))).
Apie rašyk.lt – ha ha ha ha ha ha :)))))))))) Nebūtina ten rašyt, kad suprastum, kad ta vieta/sistema/svetainė (?) ne tau. Užtenka vieną kitą recenziją paskaityt… Apskritai jei būtų konkursas “surask penkis teigiamus komentarus ne apie senbuvio kūrybą”, tai kaži ar kas laimėtų :))))).

PinkCity
2010 02 18 | 16:41

Nu tai jau pasisakyk, katra atogrąža susilaukė didesnių simpatijų? Smalsu juk. Man jos tokios panašios.

Salomėja
2010 02 18 | 17:56

Ožiaragis gi:))). Vėžį peskaičiau ir nebenorėjau daugiau… Bet, kad jau buvau per išpardavimą nusipirkus, tai sukandau dantis ir skaitydama “antrą” dalį nusistebėjau, man ji tokia priimtina ir visokia kitokia gera pasirodė:)

2flustered
2022 02 17 | 17:21

2applicant

Palikti atsakymą