Witold Gombrowicz. Mano nuomone.

2009-04-23

Vasario mėnesį žadėjau Scaniai, kad parašysiu kadanors visą tiesą apie tai, ką galvoju ir jaučiu skaitydama Gombrowiczių. Jau pabaigiau ryti viską, kas jo išleista lietuvių kalba, bet šio įrašo raitymą vis atidėliojau. Nes baisu ir nejauku savo netobulais žodžiais sudarkyti jausenas, supaprastinti iki banalumo tai, kas paliečia giliai ir skaudžiai, pakeičia suvokimus, išlaisvina požiūrį, patvirtina nuojautas, kurios buvo slėptos nuo visuomenės manant jas esant neigiamomis. O Gombrowiczius pasako, kad jos labai natūralios ir būtinos pripažinti. Taip pasako ir įrodo, kad negali netikėti. Priverčia pajusti esant artimas sielas.

Va, vėl užstrigau šitame rašyme. Surenku tekstą ir ištrinu. Įžanga lyg ir paskelbta, dabar turėtų eiti dėstymas, įrodymas, kokios nuostabios tos knygos. Betgi ne jos nuostabios. O rašytojas. Visuose Dienoraščiuose Gombrowiczius tikina, kaip svarbu mokėti perteikti save kūriniais, ir tobulinti reikia ne rašymo stilių, o save kaip asmenybę, nes tai vienintelis būdas jai išlikti per kūrinius. Tiesą sakant (dabar nukrypsiu nuo temos truputuką) mane visuomet stebino jauni rašytojai. Talentas? Ginčytinas klausimas, bet tebūnie, galbūt, visgi ar dvidešimt kelerių jautiesi turintis pakankamai daug, kad galėtum dėstyti savo tiesas pasauliui? Vertas redaktorių ir spaustuvininkų darbo, leidėjų ir pirkėjų pinigų? Su pretenzijomis būti skaitomam po šimtmečio? Paliesti kito gyvenimą, o ne tapti laikraštienos pakaitalu prie sriubos? Pamažu juntu, kaip tirpsta miglos aplink akis, spanginusios mane ankstyvojoje jaunystėje su tais visais troškimais užkariauti pasaulį ir kad viskas įmanoma. Gal ir blogai. Gal ir reiktų grįžti.

Grįžtu prie Gombrowicziaus. Labiausiai apnuoginantis sielą rašytojas, kokį teko skaityti. Nežinau, ką bepridėti. Tiesiog taip.

Dar man labai patinka jo požiūris į kritiką. Dažnas, perskaitęs neigiamus atsiliepimus apie savo kūrybą, tyliai pasikremta, papyksta ir patyli, bet jokiais būdais nesiima jai advokatauti. O kodėl? Jei kuri save kaip žmogų, per kančias ir nemiegotas naktis sukurpi tai išreiškiantį kūrinį, kodėl paskui leidi nosį užrietusiam kritikėliui visa tai nubraukti, sumaišyti su mėšlu ir visuomenei paskelbti nuosprendį apie Tave? Viešpatėliau, tas visažinio tonas, kuriuo kritikai vardina silpnąsias kūrinio vietas ir apibūdina Tavo jausenas moksliniais terminais, tikrai varo iš proto. Sukurk geriau, niekšeli, norisi išrėkti į akis! Ir Gombrowiczius išrėkia. Ir galų gale istorija įrodo, kad jis buvo teisus.

Jokiais būdais neskatinu Tavęs imti skaityti Gombrowicziaus. Nes negali būti tūkstančiai artimų sielų. Ir apskritai, nesu patenkinta šituo įrašu, nes, kad juos kur velniai, tiek milijonų žodžių neišsakyta, apie visur kur tvyrantį pasaulio dvilypumą, grožį ir jaunystę, meilę žmogui, o ne jo lyčiai, apie atkartojamas slapčiausias mano mintis, apie nesulaikomą juoką skaitant ir suvokiant pasaulio absurdą, kuris paviešinamas, bet gal nieko tikslesnio ir nesukurpsiu. Todėl tebūnie. Skelbiu.

7 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams