Rasa Baškienė: Moterys istorijos verpetuose

Baltarusės, žydės, lenkės, rusės, totorės, austrės, lietuvės, italės, romės – visos jos buvo daugiataučio Vilniaus dalis. Daugelis čia nugyveno gyvenimą, kitos užsukdavo į Vilnių tik trumpam. Štai karalienei Bonai iš galingos italų hercogų Sforcų giminės turime būti dėkingi už paminklą Vytautui Didžiajam Vilniaus arkikatedroje bazilikoje ir Valdovų rūmus kaip rezidenciją, jau nekalbu apie itališkosios kultūros bangą, atkeliavusią į Lietuvą kartu su šia valdove.

Kadangi neseniai skaičiau kitą knygą apie garsias Lietuvos moteris, „Lietuvos vizionierės„, norom nenorom lyginau šiuos du panašios tematikos kūrinius tarpusavyje. Rasos Baškienės „Moterys istorijos verpetuose” parašytas tradiciniu biografijų stiliumi – gimė tada ir tada, tėvai vertėsi tuo ir anuo, mokėsi ten ir ten, o tada jau nuopelnai ir kuo pasižymėjo. Istoriniu požiūriu viskas teisinga, skaityti kartais nuobodoka.

Apie moteris pasakojama pasitelkiant jų vyrų istorijas, kai kuriose biografijose netgi apie vyrus kalbama daugiau, nei apie pačią heroję.

Tai, kurios asmenybės buvo pasirinktos knygai, taip pat daug pasako apie autorės polinkius ir pomėgius – jei Elena Gasiulytė kalbėjo apie drąsias, nepriklausomos minties ir laisvos dvasios provokatores, gerokai pranokusias savo laikmetį, Rasa Baškienė dažniau rinkosi švelnias, likimo nuskriaustas, bet nepalūžusias moteris, kurios neretai susijusios su religija (viena parašė maldaknygę, kita paskelbta šventąja). Jei gerai atsimenu, vienintelė sutampanti asmenybė, aprašyta abiejose knygose – Bona Sforca.

Tačiau skaityti apie iškilias moterų asmenybes visuomet yra gera ir malonu, tuo pačiu buvo proga ir atšviežinti istorijos žinias.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.