Elena Gasiulytė: Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų

Esu pastebėjusi ir džiaugiuosi, kad pastaruoju metu Lietuvoje vis didėja susidomėjimas moterų istorija ir istorijos užmirštomis moterimis. Stengiamasi jas sugrąžinti į mūsų sąmonę, vis daugiau ir garsiau kalbama apie vienos ar kitos srities pionieres. Žaviuosi, didžiuojuosi ir lenkiu galvą prieš visas ir visus, kantriai kalbėjusius iki manęs. Tik tose kalbose norėtųsi mažiau atsargumo. Negalėčiau sakyti, kad iš dalies to atsargumo nesuprantu. Didelė visuomenės dalis vis dar smarkiai nepasitiki feminizmu, tad norint išvengti nereikalingų priekaištų kyla pagunda atsirinkti tik pačias priimtiniausias istorines moteris. Jų pavyzdžiais galima be vargo įrodyti – štai, ir moterys padarė šį tą svarbaus, ir jos nusipelnė dėmesio, ir jas derėtų įtraukti į vadovėlius. Labiausiai apsimoka, kad jos atrodytų idealios ir be nuodėmės – tikrai vertos pretendentės į vyriškąjį tautos panteoną. Dirbo dėl Lietuvos, kovojo už nepriklausomybę, aukojosi – remiantis tokiais argumentais labai patogu įtraukti moteris į jau paruoštą tautinį pasakojimą jo paties visiškai nekvestionuojant. O jei kuri ir mintijo kokią kontroversiškesnę mintį, tai lengvai galima užglaistyti, paslėpti, pridengti, kaip kad pridengiamos Žemaitės politinės pažiūros. Tokiu būdu istorinės moterys pasidaro beveik neįtikėtinai geros, teigiamos ir pūkuotos, rožinės ir visiškai nepavojingos. O jei kokia asmenybė niekaip nesiduoda nuglostoma, geriau tuo tarpu apie ją nė neužsiminkime. 

Labai stipri, įdomi ir nuostabiai gyvu stiliumi parašyta knyga apie 10 moterų Lietuvos istorijoje. Tai ne biografijos, kurias skaityti, pripažinkime, kartais būna nuobodoka – gimė tokioj ir tokioj šeimoj, jau nuo mažens darė tą ir sakė tą… Keletas pikantiškų situacijų istorijai paįvairinti, ką svarbaus nuveikė ir kaip mirė.

Elena Gasiulytė drąsiai pasirinko kitokį pasakojimo apie garsias moteris stilių: ji rašė ne biografijas, o įspūdžiografijas, ne enciklopedinius faktus, o tai, kokį įspūdį moterys galėjo palikti ir/ar paliko. Apie kai kurias asmenybes iš šios knygos sužinojau pirmą kartą, apie kai kurias išgirdau iš visai kitokios – netikėtos pusės, na o apie kai kurias tiesiog smagu buvo dar kartą paskaityti.

Knyga skamba labai sultingai, nes autorė visiškai nevengia pasakoti apie save, drąsiai dėsto savo požiūrį ir pažiūras. Gal jei tos pažiūros smarkiai skirtųsi nuo manųjų, toks kategoriškas atvirumas erzintų, nežinau. Nors, tiesą sakant, kartais egocentriškai sunku suprasti mąstančius kitaip – kaip mano mėgstamiausia komikė Iliza Shlesinger sako: jei tu esi moteris ir tu sakai, kad nesi feministė, tai kas tu tada – arklys? Nes iš tiesų visos moterys turėtų būti feministinėmis – jei jau tu dėl kažkokių keistų priežasčių nenori lygių galimybių ir teisių sau, tai būk bent truputį empatiška ir pakovok už geresnį pasaulį savo sesėms, dukroms, anūkėms ir kitoms pasaulio moterims.

Nors kai kalbuosi su savo aplinkos moterimis ir pirštu rodau, kad čia taip neturėtų būti, ir čia, dažna nustemba – mes esam taip susigyvenusios su patriarchatu ir jo dogmomis, kad atrodo, viskas taip ir turi būti, nes taip buvo visada. O štai Elenos Gasiulytės aprašytos moterys kvestionavo nusistovėjusią tvarką, dėl to buvo laikomos maištininkėmis, nepatogiomis, dažna visuomenės buvo smerkiama, nors lygiai tas pačias savybes turintys ar tokius dalykus darantys vyrai – aukštinami.

Žodžiu, labai maloniai skaitoma ir galbūt kažkam akis atversianti knyga.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 15

1 komentaras

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Rasa Baškienė: Moterys istorijos verpetuose – Laimės psichologija
2023 03 22 | 17:37

[…] neseniai skaičiau kitą knygą apie garsias Lietuvos moteris, “Lietuvos vizionierės“, norom nenorom lyginau šiuos du panašios tematikos kūrinius tarpusavyje. Rasos […]

Palikti atsakymą