Mary Beth Keane: Šiltinė

Gyvenimo pabaigoje, kai Merė neturėjo ką veikti, tik galvoti apie tai, ką darė tebebūdama jauna, ypač tais mėnesiais, kai baigėsi jaunystė ir ji pagaliau ėmė senti, ji stebėjosi, kodėl tiek daug brangaus laiko sugaišo stengdamasi ką nors keisti: save ir Alfredą, jųdviejų gyvenseną ir galvoseną, tai, ką jie turi, kaip jie vienas su kitu kalbasi ir vienas kitą myli. Viską. Žiūrėdama Alfredui į sprandą ji norėjo, kad jis nusipurtytų tą naujieną, patikintų ją, kad viskas bus gerai. Ji norėjo, kad jis užmirštų apie savo vaistus, nusiskustų, eitų į darbą, parneštų namo atlyginimą, eitų su ja į turgų, su ja kalbėtųsi. Ir gal, suvokė ji po daugelio metų, jis tenorėjo, kad ji uždėtų rankas jam ant pečių, pabučiuotų jam į kaklą, pasakytų, jog kad ir kaip sunku būtų, galop viskas susitvarkys.

Sodri istorija apie XIX ir XX a. sandūroje į JAV atkeliavusią emigrantę, kuri, pati nesirgdama, platino šiltinę ir pati to nesuvokdama myriop nusiuntė ne vieną žmogų. Išsiaiškinus vadinamoji “mikrobų moteris” buvo karantinuojama saloje prieš savo valią, todėl romane visu didingumu iškyla moralinė ir filosofinė asmens laisvės problema. Kodėl ji turi būti izoliuota, jei nieko netinkamo nepadarė? Kodėl negali užsiimti savo mėgstama veikla?

Romanas daugialypis, kaip ir aprašomos pagrindinės veikėjos asmenybė. Iš vienos pusės ji rūpestinga, atidi ir atjaučianti, tačiau situacijai pakrypus nepageidaujama jai linkme tampa aršia, agresyvia kovotoja. Meilės istorija leidžia pažvelgti į Merę aistringai ją besižavinčio, bet į priklausomybes stipriai linkusio vyro akimis.

Įdomi, nors ir nelengva, istorija.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 11

Pasidalinkite savo mintimis