Mary Beth Keane: Prašyk dar kartą

Laikas pasismaginti. Tada jis suprato, kad smagiausia net ne patys dalykai – vakarėliai, gerti iš statinės aukštyn kojomis, bėgti nuogiems į ančių kūdrą, – o greičiau nesibaigiantys pokalbiai apie tai po visko, apšnekant visas smulkmenas ir vėl išgyvenant bei juokaujant apie tai prie žmonių, kurie būtų norėję ten dalyvauti. Anksčiau jis pats būdavo vienas iš tų vaikėzų, kurie tik klausosi, kurie visada viską praleidžia, bet nuo šiol, besimokydamas koledže, sutikęs Keitę, jis irgi bus istorijų dalyvis.

Antra iš eilės skaitoma šios autorės knyga, kurią pabaigiau ne iš skaitymo malonumo ar smalsumo, o tik todėl, kad sirgau ir tiesiog daugiau neturėjau ką skaityti. Kažkas visgi geriau nei nieko.

Istorija apie dvi šeimas, kurias kaip kokioje Šekspyro dramoje sujungia ir tragedija, verčianti tarsi neapkęsti vieniems kitų, ir meilės istorija, dėl kurios galiausiai šeimos vis tiek susidraugauja. Kiek pakaltinamas yra žmogus, sergantis psichikos liga ir jai paūmėjus įvykdantis nusikaltimą? O jei jis pats pasirinko negerti vaistų, ir dėl to įvyko priepuolis?

Labai ryškia gija, kaip ir ankstesnėje šios autorės knygoje, veriasi alkoholizmu sergančio vyro ir jį mylinčios moters drama. Tarsi ir norėtų jį palikti, kad jis suvoktų pasiekęs dugną ir imtų kapstytis, bet gaila žmogaus, tai nepalieka.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.