Sėdėjimas ant palangės apsikabinus kelius yra ne fizinė poza, o dvasinė būsena. Šilumą ir šaltį, namus ir laukymes, savą ir svetimą skiria tik plonytis stiklas, toliai sumažinti iki minimumo, ir tu mokaisi…

Neturėti nieko ant savo galvos, štai kaip tai vadinama, mielasis. Čiupti gyvenimą už klyno ir stebėti jo reakciją – ar mėgaujasi, ar raukosi, ar šypsosi nebyliai. Man rodos, pamišai, drauge miela. Iš…

Svaigiai geltonas vaikystės rytas, šiltai iki kaklo apsikamšius pūkuotomis svajonėmis, o sveikinantis su mėgstamiausiais žaislais burnoje juntamas pieno skonis. Plaukia plevena teliūškuoja praėjusių gyvenimų prisiminimai, baltais vatos kamuoliais išcukruoti, ir niekaip žodžiais…

Kai apšarmoję mašiniukai jaukiai miega prigrūstuose kiemuose, o jų šeimininkai ir šeimininkės, versdamiesi ant kito šono, sumurma kažką per sapnus jiems patiems nežinoma kalba, sėduosi už vairo, kolonėlėms liepiu švelniai kuždėti šviesiaplaukės…

O kaip aš galiu susikaupti, kai ant šviežių skardinių stogų virš mano galvos šoka tūkstančiai gražuolių dievų, apie ką aš daugiau galiu svajoti, jei ne apie ryškiai apvedžiotas jų akis, ir varpeliais…