Ar ši kova arši

Sėdėjimas ant palangės apsikabinus kelius yra ne fizinė poza, o dvasinė būsena. Šilumą ir šaltį, namus ir laukymes, savą ir svetimą skiria tik plonytis stiklas, toliai sumažinti iki minimumo, ir tu mokaisi statyti tiltus, paseilėtais pirštų galiukais nutrinti ribas, jaukiai įstačius pėdas į delnus kvėpuoji savo kūno dvelksmu, ir dualumas išnyksta. Jei papilkėjęs niurzga dangus, to jau nebereikia daryti tau, jei šlapias asfaltas taškosi nykumos purslais, tu pasigarsini brazilišką sambą, nes nėra tavęs ir kitų, esate jūs, tradiciškai supainioti priežastingumo ryšiais (lyja, nes tau ramu ar tau ramu, nes lyja?).

O rimti vyrai, ant šalmuotų galvų užsitempę geltonus lietpalčius, kantriai taiso tavo ateities kelius, stipriau įsitveri savo blauzdų, bandai patirti virpantį paauglišką kūniškumą – čia tavo pečiai, čia tavo pilvas, čia tavo užmerktos balkstienos, plazda. Ša, žaislai, – tari iškėlus pirštą, – mamytė rankoj turi tris karalius! Pokeris ant virtuvinio stalo, pokeris ant rašomojo stalo, pokeris ant kavos staliuko, pokeris lovoje. Tavo rudeninė aplyta pilna troba. Plaukų kvapas kaip deginamų lapų.