Kristina Sabaliauskaitė: Petro imperatorė II
Jaunystė yra tuomet, kai visiškai nejauti savo kūno. Nešioji jį nesusimąstydamas tarsi kūdikis marškinėlius. Vėliau jie tampa ankšti, ima spausti – kūnas duoda žinoti apie save. Siela iš tiesų yra nemirtinga, nes ji nesensta ir nesusidėvi. Yra net žmonių, kurių siela su metais tampa jaunesnė, tyresnė. Priešingai negu kūnas.
Na, tokią ilgai lauktą, populiarią ir visur viešai aptarinėjamą knygą keliais sakiniais apibūdinti nėra lengva, lygiai taip pat sunku ir atsiriboti nuo išankstinių lūkesčių vertinant romaną. Istoriniai dalykai man dažniausiai kelia susižavėjimą, įtaigus rašytojos žodis neleidžia mintims nukrypti į šoną, skvarbiai analizuodamas psichologinius portretus.
Ypač patiko gebėjimas aprašyti meilės įvairiapusiškumą – Katerina Piteriu ir šlykštisi, ir žavisi, ir bijo, ir ilgisi. Subtiliai ir jautriai perteikiamas stiprios moters nuolankumas situacijoms jo reikalaujant, kai skausmas ir kartėlis nuryjamas vardan savo ir kitų gerovės.
Paskyriau kelias dienas skaitymui ir greit surijau knygą, tačiau viduje jaučiu palengvėjimą dėl to, kad trečios šio romano dalies jau nebus.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.