Kaip pasigaminti micelinį vandenį

Toliau domiuosi kosmetikos naujovėmis. Ne dėl to, kad pirkčiau, o tam, kad pasigaminčiau ne prastesnę alternatyvą, jei atrandu kažką, kas galėtų tikti ir patikti mano odai. Kosmetikos pramonė visu greičiu žengia pirmyn, užtenka palyginti, kaip tokio paties amžiaus atrodė mūsų promočiutės, močiutės, mamos ir mes – skirtumai akivaizdūs. Mūsų naudai. Nepaisant visur eskaluojamų gąsdinimų beprotiška oro tarša, stresą keliančiu gyvenimo būdu ir o-dieve-pažiūrėk-ką-mes-valgom. Gal mus šie žalingi faktoriai užkonservuoja?

Na gerai, aš ne filosofuot dabar ketinau. Micelinis vanduo. Išrado Bioderma, idėją greitai nusikopijavo visi likę kosmetikos gamintojai. Kas per velnias? Kaip ir sufleruoja pavadinimas, tai vanduo su micelėmis – riebiųjų rūgščių esterių sferinėmis mikrostruktūromis, kurios turi nuostabias savybes pritraukti nešvarumus nedirgindamos odos. Todėl micelinis vanduo tinka turintiems jautrią odą. Taip pat ir riebią, ir sausą, ir mišrią, ko nepasakytum apie kitas odos valymo priemones: pieneliai riebina odą, gali kimšti poras, todėl jo likučius reikia kruopščiai nuo veido nuvalyti, tonikas gali sausinti ir dirginti.

Negaliu tiksliai įvardinti, kaip kiekvienas kosmetikos gamintojas ruošia micelinį vandenį, man, kaip visuomet, rūpi kuo didesnis natūralumas. Taigi, vienas iš būdų – į vandenį ar hidrolatą įpilti truputėlį sulfatinio ricinos aliejaus. Iš ricinoleinių riebiųjų rūgščių surenkami sulfatai, kurie pasižymi geru hidrofiliškumu (verčiant paraidžiui – meile vandeniui). Įsivaizduoji – aliejus, kuris myli vandenį! Kaip magnetas akimirksniu pritraukia nešvarumus, o epidermio sluoksnio nepažeidžia. Maža to, dar jį sudrėkina ir atgaivina… Žodžiu mažas stebuklas. Atrodo, kaip aš iki šiol galėjau be jo gyventi…

Iš esmės pačiam paprasčiausiam miceliniam vandeniui pagaminti pakanka distiliuoto vandens, sulfatinio ricinos aliejaus ir kelių lašų konservanto, kad koks biesas neįsiveistų. Aišku, kai nuo kosmetikos gėrių lūžta lentynos, ranka nesusilaiko ir įvarvina dar kažko papildomam odos drėkinimui, raminimui, maloniam aromatui… Taigi, šįkart 100 ml naudojau:

50g distiliuoto vandens;
41g apelsinų žiedų hidrolato;
3g sulfatinio ricinos aliejaus;
3g augalinio glicerino;
2g provitamino B5;
20 lašų ekokonservanto;
9 lašus mandarinų eterinio aliejaus;
9 lašus rozalinos eterinio aliejaus.

Viską sumaišom, supilam į buteliuką ir prausiamės! Iš pradžių galvojau, kad purkšiu ant veido ir tada nuvalysiu vatos diskeliu, bet po kelių dienų pastebėjau, kad man patogiau papurkšti vatą ir tada ja nuvalyti veidą. Neįtikėtina, kaip puikiai micelinis vanduo nuvalo makiažą! Mano vatos diskeliai niekada nelikdavo tokie nešvarūs… Fui. Kažkaip prisiminiau, kad paauglystėje, bandydama spręsti spuoguotos odos problemą, naudojau prausiklį su spiritu. Kur buvo mano protas? Taigi oda nerealiai sudirginama, išsausinama, nuo to ginasi gamindama dar daugiau riebalų ir jais užkišdama poras, spuogai auga dar intensyviau, gaunasi užburtas ratas. Atsimenu tą šlykštų jausmą, kai skauda visą veidą… Et, sakau, kaip gerai, kad kosmetikos pramonė juda į priekį.

Hits: 46