Charles Bukowski: Faktotumas
Niekaip negalėjau prisiversti skaityt darbo skelbimų. Vien mintis apie tai, kad sėdžiu priešais už stalo įsitaisiusį žmogėną ir skiedžiu jam, kad man reikia kaip tik šito darbo ir kad jam tiesiog idealiai tinku, kėlė man šleikštulį. Tiesą sakant, mane šiurpino pats gyvenimas, tai, ką žmogus priverstas daryt vien tam, kad galėtų pavalgyt, turėtų kur miegot ir kuo apsirengt. Tad beliko tik voliotis lovoj ir gerti.
Ypač ypač daug pastaruoju metu skaitau knygų, kurių autoriai bastosi be darbo ir geria. Net apima nuojauta, kad taip ir netapsiu niekuomet rašytoja, nes laipsnių nemėgstu. Tikriausiai po butelio kito ryškiau šalti mūzų delnai ant smilkinių jaučiami. Et…
Važtaraščiuose niekad neatsirasdavo nė vienos klaidelės. Galbūt dėl to, kad vyrukai anam gale pernelyg myžo į batą dėl savo kėdės. Paprastai tokie veikėjai būna jau sumokėję kokius septynis įnašus iš trisdešimt šešių už savo naują automobilį, jų žmonos pirmadienių vakarais lanko keramikos būrelius, kiekvienas iš jų penkių vaikų kasdien išgeria po kvortą pieno, o palūkanos už įkeistą nekilnojamą turtą ėda juos gyvus.
Čia buvo mano antras bandymas skaityt Bukowskį – po pirmojo nusivylimo, paskui po teatralizuoto jo poezijos skaitymo truputį kitaip šis rašytojas atrodo, bet… Nors skaitosi lengvai ir greitai, pamėto retkarčiais neblogų minčių, vat kažkaip nepagriebia už dūšios, ir viskas!
Aš, žinoma, ne koks pamokslininkas, bet štai ką jums pasakysiu: gyvenimo būdas, kurį pasirenka daugelis žmonių, pamažu ima vesti juos iš proto ir visa tai kuo aiškiausiai pasimato tada, kai jie sėda už vairo.
197 puslapiai grynos kasdienybės, bandant išsilaikyti su laikinais juodadarbiškais užsiėmimais, užknisančiom moterim, rašytojiškais džiaugsmais ir nusivylimais, beigi, žinoma, šimtais butelių vyno.
Pobūvių aš nemėgau. Nemokėjau šokti, žmonės mane gąsdino. O ypač gąsdino žmonės, besilankantys pobūviuose. Jie stengdavosi būti patrauklūs, linksmi ir sąmojingi. Bet, nors patiems taip atrodydavo, kad jie tokie ir yra, jie tokie nebuvo. Toli gražu. Jie taip baisiai stengdavos, kad atrodydavo tik dar kvailiau.
komentarų
Join the discussion and tell us your opinion.
O man Bukowskis pats pats geriausias (norėčiau šioje vietoje padėti daug „skaipinių” saulučių).
Toks purvinokas realizmas, bet nu taip mane sužavėjo, taip sužavėjo…
Nu vat žinau, kad yra žmonių, kuriems jis labai labai, užtat taip ir stengiausi nuoširdžiai jį suprasti 🙂
man Bukowskis irgi vienas mėgiamiausių. Faktotumas mažiausiai iš jo patiko. Ir net nežinau kuo jis mane žavi, turbūt šia fraze „kai pirmą kartą prisigėriau ir pabudau ryte, pagiriotas, supratau, kad taip noriu jaustis visą gyvenimą”. „Arklienos kumpyje” paaiškėja kodėl.
Rekomenduoju filmą „Faktotumas”. http://www.youtube.com/watch?v=7QXMybzPJRc
Vienas mano mėgstamiausių, stiprus.
Ką gi, dėkui už rekomendaciją, filmas jau pakeliui 🙂 Žiūriu, pamažu man taps tradicija perskaičius knygą peržiūrėti jos ekranizaciją. O Činaskį ne tokios tvarkingos išvaizdos įsivaizdavau…
aha, man irgi Bukowskis patinka. Faktotumas kaip ir Giedrei, mažiausiai iš visų jo skaitytų knygų užkabino. Gal todėl, kad kai kurios istorijos kartojasi, jau buvo aprašytos kitose knygose. Šiaip rekomenduočiau Arklienos kumpį.
Na, aš Skaitalą dar esu skaičiusi. Ok, suteiksiu ir Arklienos kumpiui šansą 😉
man irgi bukowskis kažkaip… kažkaip nepritempia. gal todėl, kad prieš jį skaitant skaičiau visokius kunčinus ir pan., ir lyginant su bukowskiu, pastarasis pernelyg elementarus ir giliau ‘nekapstantis’. o gal čia šiaip, dėl tautybės? žinai, savas alkoholikas tikriau smirda?:)
Drįstu teigti, kad filmas „Faktotumas” yra geresnis, nei to paties pavadinimo knyga…
Negalima skaityt buk’o LT kalba, netenka viso buk’iškumo. Mano asmenine ir nesvarbia nuomone : Bukowskio proza – nieko ypatingo, poezija – labai gerai, bet ar tai poezija?
Bet tik originalo kalba!
Faktotumas filmas yra niekalas (kad ir kaip Matt Dilon megciau) palyginus su Barfly, kur Cinaskio vaidmeni atlieka Mickey Rourke. Verta pamatyti. Jei gerai isiziuresi, net pamatysi Bukowski sekundineje scenoje.