Harper Lee: Nežudyk strazdo giesmininko

Aš nebuvau taip tvirtai įsitikinusi, bet Džemis pasakė, kad aš mergiotė, o mergiotės visada fantazuoja, todėl kiti žmonės jų nekenčia, ir jeigu aš pradėsiu elgtis kaip mergiotė, tai galiu eiti ir pasiieškoti kitų draugų.

Pagalvojau, kad šiokia tokia klasika, paskui man pasiūlė iš vaikų bibliotekos skyriaus ją pasiimti – pagalvojau: gal ji ne man?, paskui pasiėmiau, iš pradžių skaitėsi sunkiai – pagalvojau: jei būčiau aštuonerių, skaitytųsi smagiau, paskui viskas visai įdomiai įsibėgėjo ir jau nekantraudama laukiau, kaip tie dalykėliai baigsis, ir pabaiga visai ne banali.

Ar begali būti juokingiau – mokytojai perkelia į aukštesnę klasę bukagalvius ir tinginius kartu su gerais mokiniais, nes visi žmonės lygūs, ir mokytojai kuo rimčiausiai paaiškins jums, kad neperkelti mokiniai skaudžiau kentėtų dėl savo nepilnavertiškumo. Bet mes žinome, kad žmonės nėra lygūs ta prasme, kurią mums kai kas nori įpiršti; vieni žmonės yra apsukresni, vieni turi daugiau gabumų už kitus, vieni sugeba uždirbti daugiau, kiti uždirba mažiau, vienos moterys moka kepti skanesnius pyragus už kitas, žodžiu, kai kurie gimsta apdovanoti didesniais talentais negu dauguma paprastų žmonių.

Kiekvieną dieną stengiuosi nepamiršti vaiko savyje, žvelgti pasaulin su nuostaba, susižavėjimu ir šviežumo jausmu, kaip TADA, o bendraudama su mažyliais, nejučia perimu jų manieras, mimikas ir visuomet veidukuose aiškiai išpaišytas emocijas. Šios knygos pasakojimas atskleidžiamas šešerių – aštuonerių metų mergaitės žodžiais, puikiai atspindimas jos požiūris į suaugusiųjų reikalus. O kadangi mergaitė itin sumani ir guvi, istorija skaitosi lengvai, bet nėra pernelyg paprasta, aiški ir nuspėjama.

Žinoma, aš irgi greitai įžengsiu į tą pasaulį, kur kvapnios damos, rodos, tik sūpuojasi kėdėse, vėsinasi vėduoklėmis, gurkšnoja šaltą vandenį ir daugiau nieko neveikia.
***
Ėjau namo ir galvojau, kad mes su Džemiu kada nors užaugsime, bet mums jau beveik nebėra ko mokytis, nebent algebros.

Na, o knygoje gvildenama problema – kaip tamsūs, kompleksuoti ir degradavę žmonės gadina gyvenimą geriečiams šviesuoliams – ypač aktuali ir šiandien. Rimtai, kai pradedi gilintis, tai suvoki, kad tiems vargšams lyg ir nėra kaip kitokiais būti: jų tėvai ir seneliai, ir visa supanti aplinka suformavo į save panašius individus, kuriems tik gerti ir nervinti tvarkingus žmones rūpi, bet kita vertus – kodėl geriečiai turi kentėti?

Aš nusprendžiau, kad žmonės yra baisūs keistuoliai, pradėjau jų vengti ir stengiausi apie juos negalvoti, kol buvo įmanoma.
***
Beveik visi žmonės pasirodo neblogi, kai juos galų gale imi suprasti.

Keista, kad tais pačiais metais ta pati leidykla išleido tą pačią knygą dviem pavadinimais: Nežudyk strazdo giesmininko ir Nežudykit strazdo giesmininko. O puslapių 367.