Aš esu šunų fanė!
Oi, kokis didis džiaugsmas vakar nutiko! Toma jau senokai kliedėjo, kad pirks šunį, ir štai pagaliau išaušo iškilmingoji diena, kai dailiu mostu buvau pakviesta padėti supirkti mažyliui kraitelį ir išsirinkti naująjį šeimos narį!
Tokios dienos man yra Vienetinės ir Stebuklingos (neveltui vakar buvo 27 – mano laimingas skaičius). Uojetau, kaip aš spurdėjau! Visos mielos smulkmenėlės – kad ir antkaklio rinkimasis: kaip manai, gal pagal jo kailio spalvą labiausiai tiktų žalias? Taip, iš tiesų, bet va šitas koks švelnutėlis! Kaži, kokio dydžio dabar jo kakliukas? Gal toks? O kuris pavadėlis geriausiai derėtų? O šitam žaislui jis dar ne per mažas? Tokio kamuolėlio negalės apžioti, imk mažesnį! Toliau važiuodami apžiūrinėjam ir glostinėjam naujuosius pirkinius, svarstydami, kas jam labiausiai patiks…
Tariamės, kad kuris mažylis pirmas pribėgs prie būsimųjų šeimininkių, tas ir bus Tikrasis, bet šuniukai supuola visi kartu, ir iš pradžių apskritai sunku juos atskirti, kuris yra kuris. Pamažu išaiškėja, kad vienintelė sesutė yra lengvos formos isterikė, spigiu balsu lojanti ant savo mamos ir kandžiojanti jai pavadį – ačiū, ne (be to, ir šiaip buvo nuspręsta auginti patinėlį). Kitas šunelis išsiskiria iš bandos ilgesniais gaurais – perkame valų terjerą, taigi toks pasišiaušėliškumas mažumėlę įtartinas. Lieka du. Vienas didesnis. Jis ir bus tas Tikrasis! Jėėėėėėėėi!!!
Mažiukui lauke šalta, mašinoj šalta, merginos prasisegioja paltus, glaudžia šunelį užanty, apklosto užtiesaliukais, ir štai vietoj inkštimo prasideda veidų laižymai, draugiški letenų tapšnojimai, glaustymaisi ir glostymaisi, ir vajetau, koks jis mielas! Ginčai dėl vardo (aš trokštu būti krikštamote, todėl nesiliaujamu srautu vardinu visus į galvą šaunančius įmanomus pavadinimus, apsistojama ties keliais variantais).
Ir štai – namai. Linksmas šunelis net pasišokinėdamas skuba apuostyti visų kampų, patikrinti šiukšliadėžės, ima ropštis ant sofos (negalima! kodėl negalima? tai galima? niu tai susitarkime dėl visokių naujų taisyklių!). Viskas beprotiškai nauja, švieža ir jaudinančiai smagu, ogi dar laukia tiek pirmųjų kartų – kaip susipažins su merginų tėvais, su pavadžiu, kaip miegos pirmąją naktį be brolių sesių ir mamos, kaip eis į lauką, kaip liūdės vienas paliktas namuose, kaip keis dantis, kaip susipažins su manąja šunyte… O aš, grįžusi namo, dar švelniau priglaudžiau savo šaunuolę – kaip gerai, brangioji, kad Tu jau žinai visas taisykles ir kad su Tavim nebėr vargų, vien džiaugsmai!
Ir tuomet dar prisimenu Ievą ir menkutes jos abejones, ar verta ir nebaisu pirkti šunelį, tai tikrai, mielieji ir mielosios, besąlygiška augintinio meilė ir visuomet nuoširdžiai rodomas džiaugsmas pamačius Tave atperka visas apkandžiotas šlepetes ir išvalytas balutes, prisiekiu!
(taip, aš atsimenu tą du vaikus auginančios J. G. žvilgsnį, kai mes su GinG aptarinėjome šunų auginimo niuansus, bet tai ką)
Hits: 0
7 Komentarai
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
Viskas aš nebeabejoju! Tik dar labai bus kuo pasidomėti, nes labai norėčiau, paimti šunelį iš prieglaudos, tik tada vėl kyla kitos mintys ir klaustukai…
Beje, hm, tai aš klaidingai maniau, kad kalytės visada meilesnės ir ramesnės? ;D
Taip, paprastai kalytės yra meilesnės ir ramesnės, prieraišesnės, mažiau linkusios dominuoti ir demonstruoti savo principus, tačiau šunų, kaip ir žmonių, pasaulyje pasitaiko išimčių, patvirtinančių taisyklę.
Sveikinu su nauju bičiuliu!
Čia ne kritika, o šiaip pamąstymas: man visada atrodė labai keista šunelį PIRKTI, o ypač už pasakišką kainą su visokiais ten dokumentais. Vienintelė priežastis šitaip išrankiai rinktis augintinį, mano nuomone, gali būti tik tai, kad jo reikia konkrečiam “darbui” (vedžioti akląjį, ganyti avis ir t.t.), kurį atlikti galima išdresuoti tik tam tikras veisles. O šiaip bičiuliui juk visai nesvarbu kilmės ir uodegų milimetrai. Ar aš dar kažko nesuprantu?
Mano Gama – pamestinukė iš prieglaudos. Miela draugė, tikrai jaučiuosi lyg vaikiuką turėdama, nes jos dar ir būdas labai žaismingas 🙂 Ir visiems abejojantiems tikrai drąsiai patariu nebijoti tų prieglaudų.
Gabi von Schade, ši tema labai jautri, ne kartą gvildenta ir, tikriausiai, neišgvildenama. Nuostabu, kad yra tokių žmonių, kaip Tu, kurie suteikia namus ir bičiulystę beglobiams gyvūnams, ką jie be Jūsų darytų, tačiau aš pati kruopščiai renkuosi ir savo draugams patariu rinktis veislinius šunelius, nes tokiu būdu Tu žinai, ką gausi – kokios bus charakterio savybės, stiprybės ir silpnybės – neduokdie, jei ramus namisėda nusipirks pasiutėlį, kuriam per dieną būtina subėgioti dešimt kilometrų (nes kitaip energija būna panaudojama namų griovimui) ir taip toliau.
(o pati turi/ruošiesi turėti vaikų? gimdysi pati ar įsivaikinsi? kodėl? ar ne tam susilaukiam vaikų, kad perduotume savo “veislines” savybes?)
Na nežinau, juk prieglaudoje irgi ne atsitiktinai tą šuniuką pasiimi, man, pvz., niekaip netiko stambus šuo, nes namai maži, tai pasirinkau smulkesnę 🙂 Ir šiaip jau pakankamai energingo būdo, bet tai kas, susigyvenam kažkaip, net smagu, kai šuniukas ramesnę šeimininkę “atveria” 🙂 Bet argumentą šiaip jau suprantu, turbūt dar rimtesnis argumentas būtų išsirinkti tikrai draugišką ir neagresyvų augintinį šeimai su vaikais ir pan. Tik nesu tikrai, ar ta veislė ir dokumentai tokia jau neabejotina gero charakterio garantija – juk visko pasitaiko ir tarp veislinių šunų? Bet kategoriškai ginčytis nedrįstu, neišmanau taip gerai.
O su vaikais lyginti nežinau, ar tinka. Pati vaikų neturiu, ar duos Dievas turėti, dar nežinau, bet jei gyvenimas susiklostytų taip, kad vaikų labai norėtųsi, o Dievas savų neduotų – nedvejodama įsivaikinčiau, o ne bet kokia kaina stengčiausi “perduoti savo veislines savybes” 🙂 Ir žmogutis, ir (bent iš dalies) šunelis man atrodo vertingas pats savaime, už tai, kad yra, kad myli, kad būna kartu, o ne už tam tikrą savybių kombinaciją.
Tik nepriimk už aršų ginčą. Mąstau, ir tiek, nematau reikalo susipykti – tegu tik žmonės laimingesni būna ir su šuneliais, ir su vaikais 🙂
Oj, kaip laukiu, kai bus vien džiaugsmai 🙂 Kažkaip atrodo, kad neįtikėtina bus, norėsiu turbūt tada dar vieno mažo šuniuko – šitam draugo, nes kaip gi be tų rūpesčių? O ir sako, kad mažieji mokosi iš vyresnių ;P
O beje, taip pat kalbėjome, kad antrą šuniuką būtų gerai nepirkti.
Ką tik feisbuke radau nuorodą į šunelių iš prieglaudos nuotraukas – TOS AKYS! Tikrai širdis plyšta mąstant apie tai, kad jie bus užmigdyti, nors pasikliovė žmogaus gerumu, stengėsi būti geriausiais draugais, atidavė visą savo šilumą, bet staiga tapo nebereikalingais…
Vertinant šunį parodose (tik geriausiems suteikiama “teisė” apvaisinti veislines kalytes ir palikuonims suteikti dokumentus) tikrinamas ne tik išvaizdos atitikimas standartams, bet ir charakteris, todėl agresyvūs šunys savaime pašalinami iš veislės tęsimo linijos, ir labai maža tikimybė, kad normaliai auklėjamas veislinis šuniukas bus agresyvus.
Bet – būtent – normaliai auklėjamas.
Kvailo žmogaus rankose ir tituluočiausas šuo gali virsti pabaisa, o protingo šeimininko mylimas beveisliukas tapti nepaprastai šauniu draugu.
Be to, mišrūnai yra atsparesni įvairioms ligoms, nes veisliniai nuolat poruojasi su daugiau-mažiau giminaičiais ir paveldi visokio blogio (bet tai galima numatyti 🙂 )
Žodžiu, abiejose pusėse yra pliusų ir minusų, kiekvieno teisė rinktis, svarbiausia – mylėti ir džiaugtis!!!
GinG, vakar čiupinėjant tuos mažylius man irgi kilo tokia mintis – o jei taip imčiau, ir vieną sau nusipirkčiau? Vipetų apskritai beveik niekas po vieną neaugina, visuomet porelę, tai mūsų Vupi tokia vargšelė…