Apie priklausomybes
Vos gimęs kūdikis yra neįtikėtinai labai priklausomas nuo aplinkos, augant žmogus tampa vis labiau savarankišku, ir, reikia manyti, kad absoliuti nepriklausomybė nuo visko, kas supa mus, turėtų būti galutinė siekiamybė (taip mano ne tik budistai, bet ir aš).
Pamenu svaigias akimirkas gavus pirmąją algą, už kurią galėjau prisipirkti kokių tik noriu batų ir drabužių (veiksmas vyko Amerikoje, todėl neabejok jo realistiškumu – ten tikrai nereikia arti porą savaičių, kad įstengtum įsigyti džinsus), finansinė nepriklausomybė pakylėjo mane ant savo pūkuotų sparnų (ir kol kas dar nenubloškė žemėn). Aš tikriausiai visuomet buvau labai savarankiška, ir kai paauglystėje man reikdavo kaulyti pinigų iš tėvų arba jiems padedant rinktis rūbus, mane slėgdavo priklausomybės našta, ir suaugėliškas amžius man visų pirma asocijuojasi su požiūriu „turiu savo pinigų, perku ką noriu, su niekuo man nereikia tartis“. Nesakau, kad pinigai daro mane laiminga. Finansinė laisvė daro mane laiminga.
Kita priklausomybių rūšis, apie kurią labiausiai įprasta kalbėti, – alkoholis, tabakas, kava, narkotikai, vaistai – prie kurių pripranta kūnas. Ir protas su jausmais seka iš paskos. Atsipalaidavimas, užsimiršimas, gera nuotaika kyla ne iš vidaus, o iš pagalbinių priemonių. Iš pradžių asmuo renkasi sąmoningai, tikėdamasis malonumo ir manydamas, kad panorėjęs bet kada galės mesti. Kad jis yra stipresnis nei jo priklausomybė. O. Turbūt akivaizdu iš mano kalbėjimo tono, kad esu absoliučiai laisva nuo bet kokių svaigiųjų medžiagų. Jos man kažkaip nesiderina su nepriklausomo žmogaus paveikslu.
O labiausiai šįkart knietėjo paliežuvauti apie trečią priklausomybės rūšį – nuo žmonių. Būna, pasiskaitinėju Supermamų forumo širdies atvėrimo skyrelius (kartais iš nuobodulio, bet dažniausiai – kad įsitikinčiau dar kartą, kiek yra neapsakomai kvailų moterų ant mūsų žemės). Man patinka, kai žmonės išlieka vaikais savo širdyse, bet kai ir protas lieka penkiamečių lygyje, ir tikima pasakomis, kad po vestuvių princas su išrinktąja gyveno laimingai pakol pasimirė, tai jau atleiskit… Ir tada pokšt – neapsakomai netikėtai – nes tai atrodė nieku gyvu neįmanoma – vyrai jas palieka, ir Tu neįsivaizduoji, kokia katastrofa virsta jų gyvenimas! Mylėti, svajoti, džiaugtis šalia esančiu nuostabiu žmogumi – taip, tačiau naiviai tikėtis, kad skyrybų statistika kalba apie kitokius žmones, nei Tu ir aš, – hm. Nesakau, kad reikia nuolat gyventi gresiančio išsiskyrimo nuotaikomis, tačiau argi ne tas užsimiršimas, paskendimas rutinoje, kai atrodo, kad santuokiniais įžadais susaistytas sutuoktinis yra savaime suprantamas dalykas, todėl galima visad būti surūgusia ragana (ir niekad – riestauodege deive), ir tampa pagrindine skyrybų (ar neištikimybės) priežastimi? Arba čia neseniai Bėdų turgaus anonsą mačiau: šeima susilaukė dešimties vaikų, tikėjo – užaugins, tačiau vyras pasimirė ir liko viena moteriškė su tokiu būreliu atžalų, ir jau dabar blogai, ką daryt, padėkit. Nes kai būni nuo kažko priklausomas ir to netenki, pasaulis sugriūva. Mano giliu įsitikinimu, gyvenimo ašis ir stiprybės šaltinis visų pirma turi būti pats sau, ir jau tuomet, tapęs pilnaverte savarankiška asmenybe gali kurti gražius santykius su artima siela (jokiais būdais ašies neperkeliant svetur). Ir vaikų aš gyvenime turėsiu tiek, kiek manysiu galinti pati viena išauginti, nes niekad negali žinoti (kur dings vyras, haha).
Perskaičiau viską, ką parašiau, ir nusprendžiau šį įrašą priskirti laimės receptų kategorijai, nes galų gale laisvė ir nepriklausomybė yra vienas iš variantų, kaip aš suvokiu laimę. Na, galėčiau dėti tarp jų lygybės ženklą. Kuo mažiau dalykų yra Tau reikalingų, tuo mažiau katastrofų juos praradus. Kuo mažiau katastrofų, tuo daugiau palaimingos ramybės. Aleliuja.
komentarai
Join the discussion and tell us your opinion.
Pritariu visu šimtu procentu, aš galvoju lygiai taip pat, guodžiu depresuojančias ir puolančias į paniką dėl palikusio vaikino drauges, ir kiekvienąkart sau pačiai užduodu klausimą, „Iš kur tas naivumas”. Nelaukiu tos blogos pabaigos, bet švenčiu kiekvieną rytą, kai jis vis dar su manim.
Esu kelis kartus apie save juodai pajuokavusi, kad susirado Salomėja normaliai mokamą darbą ir pasiplovė nuo iglamečio draugo+sutuoktinio. :))) Čia tik pajuokavimas. Bet nepriklausomybei atsiradus, poelgiai bei sprendimai tampa drąsesni. Toj pačioj minimoj supermamoj, pinigų temose yra diskusijų „ar išgyventum be vyro” bei „ar vyras turi išlaikyti šeimą”. Ir ką, pastarojoje vienareikšmiškas atsakymas yra „taip”, o pirmojoje – „ne” :)). O išvadų niekas nedaro.
„gyvenimo ašis ir stiprybės šaltinis visų pirma turi būti pats sau, ir jau tuomet, tapęs pilnaverte savarankiška asmenybe gali kurti gražius santykius su artima siela“ – šaunuolė!!!! Brava!!! (Pasirodo, moteriai bravo negalima šaukti, nes bravo – vyriškos giminės) ploju atsistojus 🙂
Ieva, blogų dalykų niekuomet nereikia laukti, nes apie juos nuolat galvojant nesąmoningai ir prisišaukti galima, bet būti tiek naiviai (na gerai, ir naiviam, juk ne tik vyrai moteris palieka, o ir atvirkščiai), ir galvoti – man tai jau taip tikrai nenutiks, yra kvailoka.
Salomėja, iš tiesų, tapęs nepriklausomu visais atžvilgiais (finansiniu – taip pat) žmogus pagaliau ima gyventi savo gyvenimą, galvoti savo mintis ir jausti savo emocijas, nes jam nebereikia pataikauti ir lįsti subinėn tam, nuo kurio jis priklausomas. Ir dviejų nepriklausomų žmonių santykiai yra daug tikresni.
Supermamoj nedaug temų esu aplankiusi, matai, yra ir konkrečiai apie tokius dalykus diskutuojama? O paskui jos eina į tą mano minėtą Kertelę sielai ir žliumbia: aš jam savo gražiausias dienas atidaviau, o jis mane be skatiko paliko… Gražiausias dienas reikia ne atidavinėti, o jose gyventi, mano nuomone. Galima ir su mylimuoju, dar gražiau netgi.
Egle (wr), lenkiuosi kuo žemiausiai klausydamasi aplodismentų 😉
Gera buvo skaityti. Nepriklausomybė man būna tada – kai būdama apraizgyta vsokiausių įsipareigojimų jaučiuosi laisva:) Sunku trumpai paaiškinti, bet čia daug daro ir pasitikėjimas… o šiaip aš irgi šimtu procentu sutinku, kad pats turi būti atsakingas už save, o ne tikėtis iš kito kažko, ir tai įvertindamas suplanuoti savo gyvenimą
Perskaiciau 2 kartus ir toks truputeli zaibas nukrete. Atrodo katik si ta svarbaus supratau apie savo keliu poelgiu prigimti…
Labai pritariu tavo mintims! „Brava” ir nuo manes 🙂
Chė, priklausomybę pajunti tik kai ko nors svarbaus netenki… Kol aplink yra ko reikia, kartais nė nežinai, kad esi priklausomas…
Na nejaugi tikrai visai nesi priklausoma nuo gražių daiktų, skanių valgių, madingų batų, gerų knygų, kelionių, komentarų, artimųjų, savo šuns? Ir argi tai vienareikšmiškai blogai?
Šiek tiek krūptelėjau ir dėl tų „vaikų, kuriuos galėsiu užauginti pati viena”.
Ar manai apsidrausti nuo visų įmanomų gyvenimo rizikų?
Kas nerizikuoja, tas kažką praranda (kažką svarbiau nei šampaną, nuo kurio tu turbūt nepriklausoma:)
arūne, aš ir nesakau, kad reikia traukti į kalnus ir kraštutinėje vienatvėje medituoti. Svarbu sąmoningai suvokti savo pasirinkimus.
Aiste, smagu padėti suprasti 😉
ezerosala, nėra tokio gražaus dalyko ar tokio skanaus patiekalo, be kurio būdama tam tikrą laiką imčiau kentėti (kaip kenčia rūkaliai be cigaretės, pvz.). Natūralu, kad esu pripratusi prie artimų žmonių, prie šuns, galų gale prie savo namų, mašinos ir kompiuterio – tačiau suvokiu, kad juos turėsiu ne amžinai (o savo įrašu noriu pasakyti, kad kai kurie žmonės tokių dalykų paprasčiausiai nesuvokia). Apie tą rizikavimą – aš jokiais būdais nenoriu kažko atgrasyti nuo santykių kūrimo ar širdžiai mielo žmogaus prisileidimo artyn, neduokdie!
Finansinė laisvė = priklausomybė nuo pinigų ?
perskaičiau įraša ir manau šaunu, kad yra savarankiškų moterų.
apie moteris rekomenduoju paskaityti,
jei kartais neskaitėt „Antroji lytis” S. de Beauvoir.
gyventi saugiai, vengti bet kokios priklausomybės žinoma yra geras pasirinkimas.
tik kur tai veda? į tobulą gyvenimą, kuri kaip paveikslą pasikabini ant sienos?
Nepriklausoma nuo zmoniu? Idomi mintis. Buti nepriklausoma finansiskai, sutinku, geras dalykas. Bet jei zmogu myli, ir galetum kalnus pereiti, kad tik butumet kartu, cia irgi vadini priklausomybe?
Beje, man gal ir negrazu kisti nosi kur nereikia, bet is kokiu pinigeliu gyveni, kai nedirbi? Is santaupu?
kažkada šia tema diskutavome per literatūros pamoką.
ir galiausiai priėjome išvadą, jog žmogus tampa nepriklausomu tik tuomet, kai pripažįsta savo priklausomybes.
paprasčiausiai gyvename ne tokiame pasaulyje, kur gali nuo visko atsiriboti ir nuo ničnieko nepriklausyti 🙂
…kiekviena lazda turi du galu: jei esi finansiškai nepriklausoma (-s) – priklausai nuo darbo ar kažkokio kito pajamų šaltinio ir t.t….ir man dar labai įdomuo ką tavo vyras mano apie tokį tavo pasisakymą apie vaikus ir tarpusavio santykiu, nes aš asmeniškai tai džiaugiuosi žinodama, kad jei kada mes su mano Brangiausiuoju neteksime vienas kito tai Žemė slys iš po kojų ir versiu Supermamose, nes tai reikš kad jis buvo man labai brangus ir aš jam taip pat 🙂
Supratau, kad kalbi apie turėjimą tiek asmeninių pinigų, kad galėtum gyventi pakankamai patogiai ir nesukti sau dėl jų galvos. Viskas čia gerai.
Bet tiek budizmo, tiek jogų filosofijoj kalbama apie KITKĄ. O būtent – apie materialaus pasaulio ir savo ego (ne pagal Froidą, o pagal Rytus) atsižadėjimą.
Na, visiškas atsisakymas nuo materialaus pasaulio žmogui neįmanomas, bet tada tavo siekiamybė turėtų būti minimalizmas (pvz. juoda duona, košė, varškė, sriuba, daržovės (viskas, kas reikalinga sveiko kūno gyvybei palaikyt, o ne gomuriui patenkint)), kukliausias būstas, kelionės pėstute ir visuomeninis transportas, pigiausi nuogumą pridengiantys ir nuo šalčio saugantys drabužiai, nedažyti plaukai arba skustis plikai, jokio makiažo, kūno malonumų atsižadėjimas – seksas tik vaikų darymui)
Savo ego atsižadėjimas būtų: vengimas gėrėtis savo atvaizdu, nebūti priklausomam nuo teigiamų ar neigiamų nuomonių apie tave, visų savo žinių ir jėgų paaukojimas žmonijai (pvz. psichologės darbas Pravieniškių kolonijoje, vaikų namuose, senukų prieglaudoje…) Arba: budizmo nelabai pažįstu, bet pagal induizmą dar šventų raštų (o ne grožinių knygų ir filmų) studijavimas, meditacija į dievybes, religinės apeigos, to mokymo skleidimas.
Nejaugi tikrai čia tavo siekiamybė???? Labai pritariu šio įrašo komentaruose tavo pasakytam sakiniui: „Svarbu sąmoningai suvokti savo pasirinkimus.”
Todėl manau, kad pirmoji šio įrašo pastraipa turėtų baigtis maždaug taip: „…turėtų(???) būti galutinė siekiamybė (taip mano budistai (bet taip DARO tikrai ne kiekvienas budistas, o turbūt tokia pati proporcija, kaip ir Lietuvoj savo paskutinius marškinius elgetai atiduodančių katalikų)), bet aš taip nemanau (bent jau šiame gyvenime).”
Nes man patinka lašiša ir Tarte Tatin, kasytės, patogus gyvenimas, pietų kurortų saulė kai pas mus žiema, mano jaunystės grožis, mano suknelės, mano stilius, gyventi dėl savęs ir mylimų žmonių (ir veislinių šunų), dėl knygų, filmų, muzikos, savo kūrybiškumo – ir eikit jūs visi švilpt su savo askeze ir atsižadėjimu!
Ir nieko čia blogo:) Tik reikia suvokti savo pasirinkimus ir tiksliau juos formuluot: )
bzhyk, man finansinė laisvė = ‘turiu tiek pinigų, kiek man reikia’, priklausomybė nuo pinigų – ‘kiek pinigų beturėčiau, man vis per mažai’.
paulina, visuomet esu nepaprastai dėkinga už gerų knygų rekomendacijas. Mano nuomone, tobulybė yra siektina, bet nepasiekiama…
Juodaake, meilė yra nuostabus jausmas, jį reikia saugoti ir puoselėti, bet blaivus protas niekuomet nemaišo. Apie tai, iš ko gyvenu: atleista iš darbo gavau nemažą kompensaciją, paskui pusmetį darbo birža pinigus mokėjo, taip, turiu santaupų, ir dar nuomoju butą, kurį anksčiau nusipirkau iš santaupų.
rednails, sutinku dėl pripažinimo ir įsisąmoninimo. O apie visišką radikalų atsiribojimą nekalbėjau.
Lina, tikiu, kad mano vyras jaučia, kaip labai jį myliu ir žino, kad jo netekusi žliumbčiau pasikūkčiodama (negi tikrai iš šio įrašo susidarė įspūdis, kad nemyliu?), bet jei jau taip nutiktų, nesakyčiau, kad tai buvo perkūnas iš giedro dangaus, aš lieku nuoga basa benamė su keturiais vaikais ant rankų, ir turiu kreiptis į supermamas beigi bėdų turgų. Mano nuomone, dviejų savarankiškų asmenybių sąjunga yra geresnis dalykas, nei kai vienas iš poros nuo kito yra priklausomas (morališkai, psichologiškai, finansiškai).
ezerosala, Tu teisi.
ivairiu ir priestaringu minciu sukele ir irasas, ir komentarai…net nezinau ar pritarti, ar papriestarauti…. apibendrintai sakyciau taip, labai saunu kai taip galviji ir gali taip gyventi, kad butum nuo nieko nepriklausoma… bet del viso pasaulio islikimo, del egzistuojancio altruizmo ir begales kitu dalyku, nenoreciau kad visi taip galvotu 🙂 Ne visi gyvenime turi galimybe buti savarankiski (turiu galvoje tuos, kurie sunkiau pritampa, sunkiau verciasi arba net yra neigalus), kurie daugiau ar maziau yra priklausomi ir nelaisvi – jie jie visi taip galvotu, kaip tu, tai gimstamumu ir santuoku gerokai pamazetu… sakyciau palietei labai diskutuotina ir nevienareiksmiska tema. Ir dar manau, kad jei nebutu tokiu atbveju, kurie aptariami bedu turguje, tai pasaulis pasidarytu pilnas savanaudisku ir antipatisku asmenybiu. Turi buti pusiausvyra 🙂 Reikia ir stipriu, reikia ir verkianciu…aisku as noreciau, kad man nereiketu verkti
Siekiamybė gyventi nepriklausomai, manau, yra pas kiekvieną žmogutį. Finansinė nepriklausomybė – taigi velniškai reikalingas dalykas, be to nebūtų daugumos mūsų.
Man labai svarbu būti finansiškai nepriklausomai, kad ir dėl tų pačių minėtų suknelių, kelionių, festivalių ar elementaraus „noriu” išpildymo. Įdomu, pasaulis surėdytas taip, kad be pinigėlio sunku ir žingsnį žengti, todėl bendrai nepriklausomybei jis labai svarbus.
Gyventi savarankiškai, skaityti knygas vidury nakties, žiūrėti filmą 7 valandą ryto, laisvai reikšti mintis ir mdaryti, kas tik šauna į galvą – gražiausi dalykai, kurie tik gali nutikti.
Žinai, indre, kartais neįgaliųjų pavyzdys kaip tik būna užkrečiantis – kaip jie kabinasi į gyvenimą, pyksta, jei neprašytas suteiki jiems pagalbą – mat nori būti savarankiškais ir nepriklausomais. Žinoma, būna visokių situacijų, kai nepriklausomybė beveik neįmanoma 🙁 Ir dar aš nemanau, kad nepriklausomybė = savanaudiškumas. Arba kad reikia prisidaryti tiek vaikų, kiek nepajėgi užaugint (žinau, žiauru, bet aš taip manau).
Kamane, 😉
Perskaičiau įrašą, komentarus ir galvoju, kur galėjo susidaryti toks vaizdas, kad autorė kalba apie ne meilę vyrui. Čia šita tema visai neliečiama, bent jau aš kaip suprantu. 🙂
O kalbant apie visokias nepriklausomybes, o ypač apie nepriklausomybę nuo žmogaus, aš pritariu visoms autorės mintims.
Reikia stengtis mokėti būti savarankiškai, pasitikinčiai, po to ir ta nepriklausomybė ateina. Nes kai jau nebegali išgyventi viena, be kito žmogaus ir dar su krūva vaikų… na jau ne. Taip priklausyti nuo kito nenorėčiau, ir stengiuosi, kad to nebūtų.
Esu mylima, taip pat myliu, tačiau abu mes esame savitos asmenybės, nepriklausančios viena nuo kitos, tik dėl jausmų gyvenančios kartu. Tačiau išgyvenančios ir be vienas kito.
Šiaip pagalvojus, juk nė vienas dar nemirė, kai jį/ją paliko. Taip, būna sunku viską pradėti, bet stojiesi ant kojų, nusivalai ašaras ir tai viską, kad išgyventum viena/vienas. Nesėdi savo ašarų liūne, kol kažkas tave pastebės ir vėl tau viską duos ant lėkštutės.
BŪTENT!
Kuo ilgiau aš rašau šį tinklaraštį, tuo dažniau man ateina įtarimas, kad nebemoku žodžiais savo minčių išreikšti. Smagu, Dieter, kad yra ir suprantančių 😉
Aš ir pritariu, kad nereikia taip visiškai „įlįsti” į santykius. Santykiai turi būti desertas, kuriuo pasiskanini pagrindinį patiekalą – gyvenimą 😉
Nors ir pačiai sunkiai sekasi nepadaryti deserto pagrindiniu patiekalu 😀 😀
hhhmmm kaip visada kiekvienas ziuri is savo varpines ir bet kokia istarta, kito zmogaus fraze supranta, tik tokiam lygyje,kuriame ir yra jis Pats. Bet kokiu atveju tai nera blogai 🙂 🙂 🙂 Puikiai supratau, ka Autore norejo pasakyt ir pritariu jai 100 %.
Zmogus i gyvenima ateina Vienas ir iseina taip pat Vienas. O zmones, daiktai, gimines, mylimieji, pinigai… yra tiesiog Dovana. Ir jei ta dovana mes patenkinti tai viskas gerai, o jei pykstame , kad negavome,kad ne tokia gavome , ar per mazai gavome, tai jau parodo kaip mes nuo to priklausomi !!! …….. o jei gavom „prasta” Dovana, tai gal esam nelabai nusipelne jos…. kas nors apie tai pagalvojo???