Apie laimę mažuose dalykuose

Rutina išties yra labai smukdantis dalykas. Kai kas rytą, kas dieną, kas vakarą, kas naktį darai tą patį, tuo pačiu būdu ir ta pačia eilės tvarka, darosi nuobodu ir nemalonu. Svajojame apie darbą, kuriame galėtume išreikšti daugiau ar mažiau kūrybingą savo asmenybę, priimti iššūkius, spręsti problemas, įgyvendinti naujus uždavinius. Nenorime būti robotais prie staklių, nuolat kartojančiais tą patį veiksmą. Nes jis atrodo neprasmingas ir bukinantis.

Ieškome būdų, kaip paįvairinti gyvenimą, kad neįsuktų rutina. Ji visuomet asocijuojasi su neigiama potekste. Tačiau gyvenimas ir susideda iš mažų pasikartojančių veiksmų, viskas sukasi ratu, na, spirale, jei nori. Rytas, diena, vakaras, naktis, pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Be perstojo, daug tūkstančių metų. Rutina – mūsų gyvenimo pagrindas. Kai tai suvoki, priimi, susitaikai, liaujiesi nuolat priešintis, pasidaro lengviau. Jei kažko negali pakeisti, keisk požiūrį. Neseniai man pavyko pakeisti jį, ir tuos pačius dalykus daryti tapo daug smagiau. Svarbiausia tiesa yra elementari – tiesiog negalvoti apie tuos bukinančius veiksmus kaip apie neišvengiamus, varginančius iki kančių ir negalėjimo. Įsijungiu mėgstamiausią muziką ir mąstau apie ją. Dalykai, kuriuos darant nereikia galvoti, tuo ir geri – apie juos nereikia galvoti. Tiesiog darai, o mintimis keliauji, kur panorėjęs. Smagumas!

Na, gal ne pats pats smagiausias, bet bent jau ne kančia. Iš kažkokios reklamos jau seniai man įstrigusi frazė „moteris neturi kentėti” (tarsi visi kiti tai turi). Laimė mažuose dalykuose – anksčiau man atrodė, kad taip kalbama tik apie mažas laimės akimirkas, kai atsitinka smulkūs stebukliukai. Pasirodo, visas gyvenimas vien toks. Puiku. Šiandien gera diena.