Rūta Šepetys: Tarp pilkų debesų

Būkit malonūs, ištirkite tai. Ir papasakokit kitiems. Šios trys mažytės tautos mus moko, kad meilė yra pati galingiausia kariuomenė. Kokia bebūtų – meilė draugams, tėvynei, Dievui ar net priešui, – meilė atskleidžia mums išties nepaprastą žmogaus dvasios prigimtį.

Antro pasaulinio karo ir jo išdavų baisybės – žydų genocidas, mūsų tautiečių trėmimas – neišvengiamai paliečia jautriausias širdies kerteles. Skaitai, ir atrodo, net fiziškai jauti, kaip skauda.

Trūksta žodžių išreikšti nesuvokiamam žiaurumui, taip pat ir šią kančią ištvėrusių žmonių stiprybei ir tvirtumui. Kokios neaprėpiamos yra žmogaus sąmoningumo ribos, jei net absoliučiai kraštutinėse sąlygose jis sugeba nepavirsti gyvuliu (nors su juo elgiamasi žymiai blogiau), bet priešingai – skleidžia dosnų gerumą.

Ir dar norom nenorom susimąstai, kaip tobulai mes čia šiandien gyvenam, tik prisigalvojam problemų iš oro ir dėl jų stresuojam beigi naktim nemiegam. Nebežinom, ką reiškia iš tiesų prastai gyventi.

Tarp pilkų debesų

Knyga parašyta puikiai, atrodo, kad skaitytum memuarus, bet visgi autorė pasakoja ne iš savo patirties, o perpindama įvairių tremtinių prisiminimus ir suliedama juos į vientisą siužeto giją.

Man asmeniškai romane pritrūko kulminacijos momento ir natūraliai iš atomazgos išsirutuliojančios pabaigos, bet nežinau, gal taip irgi visai įdomu.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 9

Pasidalinkite savo mintimis