Nora Ikstena: Motinos pienas

Mes važiavome traukiniu. Už nugaros liko senamiesčio siluetai, šmėstelėjo naujų namų rajonai, kur žmonės gyveno kitame pasaulyje – su vienodomis sekcijomis, servizais, žemais staliukais, vienoduose butuose, su vienodais kilimėliais prie butų durų. Rytais kaip suvienodinta masė jie plūsdavo į savo darbovietes, vakarais suplūsdavo atgal ir suvienodėję žiūrėdavo savo didžiosios, neaprėpiamos tėvynės televizijos laidas, kurios jiems vienodino smegenis.

Juokinga buvo, kai paaiškėjo, kad ne tą Motinos pieną perskaičiau, kuris itin rekomenduojamas buvo. Sakyčiau, kad abu romanai netgi savotiškai panašūs – abiejose pagrindinius veikėjus tam tikra depresijos forma kamavo, nuo kurios abu jie gynėsi ir alkoholiu. Man, tiesą sakant, nepatinka tokias knygas apie sergančius depresija skaityti, nes esu pakankamai empatiška ir mane labai slegia tokie romanai.

Motinos pienas

Nelabai suprantu, kodėl knyga tituluojama geriausia Latvijoje – na taip, sovietmečio nuotaikos ir kasdienybė perteiktos nepriekaištingai, veikėjų paveikslai taip pat įtikinantys, bet kažkaip stipriau, bent jau manęs, romanas nepaveikė. Laukiau, kada baigsis. Gerai, kad nestoras bent.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 0

Pasidalinkite savo mintimis