Juokingas pavadinimas? Kai namuose turi aludarį ir apyniais namučiai kartais pakvimpa netgi po kelis kartus per savaitę, o kibirai saldžių miežių, naudotų salyklui, keliauja sodo kaimynės viščiukams, o šaltuoju metų laiku – tiesiog į šiukšlių konteinerį (tiesa, kartais šuo kažkiek nuo viršaus nuėda), imi sukti galvą, kaip čia naudingiau tuos grūdus panaudoti. Ir štai pirmojo [...]
Pakvietė toks itališko maisto restoranas Vapiano pasisvečiuoti. Šiaip būčiau nevažiavusi, nes Vilniuje, ir taip staiga po darbo, kad netgi darbui nesibaigus išvykti reikia, tačiau uoliosios naujos pažįstamos maisto blogerės maloniai pasiūlė vykti kartu, tai ačiū joms labai. Čiauškėjo važiuodamos, kad mums ten net rankas išsimiltuoti leis, o aš jei maistą gaminti mėgstu tik kartais, tai [...]
Nuoširdžiai stengiuosi nebūti iš tų žmonių, kurie perša kitiems savo įsitikinimus. Nevartodama alkoholio mielai linksminuosi su tai darančiais draugais, nevalgydama mėsos karts nuo karto mylimajam kotletų iškepu.
Na, bet juk galima kartais neįkyriai pasiūlyti alternatyvą mėsytei, ar ne? (juolab kad Gavėnia, draugai katalikai ir stačiatikiai) Pavyzdžiui, lęšius. Juose baltymų yra daugiau, nei mėsoje, būdami lygiai tiek [...]
Visuomet šventai tikėjau, kad bananuose knibždėte knibžda linksmųjų smagiųjų laimės hormonų, todėl jei jautiesi liūdnas, paniuręs ar be priežasties pavargęs, griebk porą kekių geltonųjų palmių stebuklų ir keliauk virtuvėn. Jei pritrūks fantazijos, ką iš jų galima pasigaminti – užsuk čia, kur vyko bananų savaitė!
O aš savo ruožtu pristatau bananų apkepą, kuriam reikės: viso kilogramo bananų, [...]
Visais klausimais, kurie susiję su mano kūno gerove, esu linkusi griežtai ir atsakingai tartis su pačiu savo kūnu. Kažkaip pavyko neužmigdyti tos sveikos vidinės nuojautos, kuri pataria, ką geriau valgyti, ko ne, kada pasportuoti, kada pamiegoti; nuojautos, kurią mes visi neabejotinai turime, nes esame gyvūnai. Tokios gyvensenos filosofijos, kaip joga, pavyzdžiui, padeda dar labiau priartėti [...]
Kad ir kaip nemėgčiau prancūzų dėl jų nacionalistiškumo, prisipažįstu, esu mažumėlę frankofilė. Ypač rudenį. Ypač spalį. Kai jau tikrai lengvabūdės plazdenančios suknelės supakuotos kitam sezonui, kai blauzdas švelniai apgaubia stangrūs ilgaauliai, o pirštiniuota ranka vis pataiso per petį valiūkiškai perskrendantį šalikėlį, kai geltonų lapų nostalgijoje išgirstu Édith Piaf šansoną, jaučiuosi svaigiai pakylėta prancūziškos dvasios…
Kuo kvepia [...]
Pats gražiausias spalvų derinys man yra rožinė su žalia, ir kadangi esu iš tų, kurie pirmiausia valgo akimis, siūlau pasigaminti patrauklų akiai, skanų ir paprastą kaip du kart du užkandėlį.
Jam reikės: agurkų, raudonųjų greipfrutų, krevečių, citrinos sulčių, majonezo ir pipirų:
Agurkus pjaustom riekelėmis (ne per daug plonomis, nes jos – sumuštinio padas), majonezą maišom su citrinos [...]
Kadangi jau ar taip, ar taip gaminu, sudalyvausiu 52 skanių savaičių projektuke, ir šiandien papasakosiu, kaip gaminu kreminę agurkienę (beje, ar sakiau, kad jokiais būdais ištekėjusi netapsiu -iene? Nes nenoriu skambėti kaip maistas: kiaušinienė, kopūstienė ir t.t.). Dievinu sriubytes, ypatingai trintas, nes esu prisiekusi itališkos virtuvės gerbėja. Na, agurkienė gal nelabai itališka, bet vis viena [...]
Aš žiauriai nemėgstu saldumynų. Šią nuostabią savybę paveldėjau iš mamos ir močiutės. Šiandien einam į didžiai gerbiamo draugo gimtadienį. Todėl sumaniau paruošti tortą. Visiškai nesaldų. Sūrų ir su pipirais. Dariau va taip. Prisipirkau paprastų lietuviškų produktų:
Mano ištikimos draugės virtuvėje elektrinės pjaustyklės pagalba paruošiau pertepimo sluoksnius iš sviesto ir atitinkamos spalvos produktų: rausvą – iš kumpio [...]
