Yukio Mishima: Auksinė šventykla

Apskritai, mano gyvenimiškoje patirtyje vyravo tam tikras kodas. Tarsi veidrodžių koridoriuje, vėl ir vėl, iki begalybės, atspindinčiame kokį nors atvaizdą. Praeityje matyti dalykai aiškiai atsispindėjo pirmą kartą patiriamuose, ir jaučiau, kad nesąmoningai esu tokių panašumų vedamas į to koridoriaus užkaborius, į kažkokį nežinomą vidinį kambarį. Mes nesusiduriame su savo lemtimi netikėtai. Vyras, kuriam kažkada gyvenime bus įvykdyta mirties bausmė, visuomet – pakeliui į darbą pamatęs elektros stulpą, pereidamas traukinio bėgius – mintyse piešia vietos, kurioje jam bus įvykdyta mirties bausmė, vaizdinį, artimiau su juo susipažįsta. 

Įvardijamas kaip vienas geriausių japonų literatūros kūrinių, romanas „Auksinė šventykla” visgi nėra lengvas skaitinys. Pasakojama jauno dzenbudisto vardu, vidinis monologas raitosi aplink santykį su savimi, savo tėvais, draugais, merginomis ir vyresniaisiais autoritetais.

Remiamasi tikra istorija – vienuolis padegė vieną iš nuostabiausių Kioto šventyklų, žavėjusią lankytojus ir tikinčiuosius beveik šešis šimtus metų. Kokios mintys ir idėjos galėjo privesti vaikiną iki tokio poelgio? Žymus Japonijos rašytojas, pats baigęs savo gyvenimą ritualine savižudybe persipjaunant pilvą, hipotetiškai bando atkurti vienuolio mąstysenos eigą.

Žinoma, romane daug sąsajų ir nuorodų į budizmo šaltinius, dialogai nuteikia filosofiškai, o keisti protagonisto poelgiai suteikia skaitiniui netikėtumo, bet kartu ir tikrumo jausmą.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Facebook komentarai

Share your thoughts