Guillaume Musso: Popierinė mergina

Tvirtai tikėjau šia teorija. Visada maniau, kad knyga iš tiesų egzistuoja tik per santykį su skaitytoju. Aš pats, sulaukęs tokio amžiaus, kai jau mokėjau skaityti, visada stengdavausi kuo labiau įsijausti į išgalvotą man patinkančių romanų pasaulį, bandydamas nuspėti turinį, susikurdamas šimtus hipotezių, visuomet stengdamasis vienu žingsniu aplenkti autorių ir mintyse pratęsdamas personažų istoriją net tada, kai jau būdavau užvertęs paskutinį puslapį. Prie išspausdintų žodžių prisideda skaitytojo vaizduotė, kuri perkelia tekstą į aukštesnį būvį ir leidžia istorijai pilnutinai egzistuoti.

Na, tai jau tikriausiai paskutinis mano perskaitytas Musso romanas – pamažu pripranti ir ima įgristi tas pats siužeto šablonas, tie patys personažų tipai, pasakojimo maniera, net ir ta nuolat netikėtinai išsirutuliojanti pabaiga.

Tiems, kam Musso yra naujiena, žinoma, rekomenduočiau kaip lengvą populiarų skaitinį – tikrai įtraukia, greitai skaitosi, nenuobodu.

Patiko šio romano tema – apie rašytojo santykį su rašoma knyga, su kuriamais personažais, su skaitytoju. Olga Tukarczuk įdomiai šią temą nagrinėjo esė rinkinyje „Jautrusis pasakotojas„, maloniai susisiejo man šie du skirtingi kūriniai.

Popierinė mergina – tai veikėja, nukritusi į rašytojo gyvenimą tiesiai iš jo knygos, ir padėjusi jam įveikti krizę dėl nelaimingos meilės ir rašymo bloko. Romanas nėra fantastinis, nors pradžioje taip gali pasirodyti – sakau gi, Musso pabaigoje viską išnarplioja ir paaiškina!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.