Yoko Ogawa: Atminties policija
Daugiausia dalijamės prisiminimais – apie mamą, tėtį, auklę, paukščių žiedavimą, skulptūras ir tolimą praeitį, kai keltu dar buvo galima nuplaukti į žemyną. Deja, tie prisiminimai menksta ir nyksta sulig kiekviena diena. Kaskart, kai iš salos dar kas nors pradanginama, tas daiktas kartu nusineša ir dalelę mūsų atminties. Besidalindami likusius užkandžius, neskubėdami, su pasimėgavimu kartojame vis tas pačias nostalgiškas šnekas, it vartaliotume ant liežuvio lėtai tirpstantį saldainį.
Nors prieš porą metų skaitytas šios autorės kūrinys Begalinė lygtis patiko labiau, Atminties policija taip pat palietė emociškai – atminties tema šiuo metu man itin aktuali, nes skausmingai jaučiu, kiek daug brangių prisiminimų kaip smėlis jūron nuplaunamas užmaršties.
Siurrealistinė alegorija apie iš gyvenimo staiga išnykstančius kasdienius dalykus – fotografijas, muzikos instrumentus, paukščius, knygas, keltus, medžių sėklas – nuteikia išties egzistencialistiškai filosofiškai. Juk ir mūsų gyvenime pamažu dingsta tam tikri dalykai, kuriuos vėliau pamatome muziejuose kaip istorines įdomybes, maža to, kasdien dingstame mes patys, dingstame užmarštin, ir jei po mūsų mirties keliasdešimt metų mus dar prisimins artimieji, po šimto būsime pradingę visiškai.
Įdomiai nuteikianti distopija su savitu (egzotiškai japonišku) pasakojimo stiliumi ir vingiuotu siužetu.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.
